Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, susipažinusi su valstybinės paramos viešosios informacijos rengėjams teikimo ir administravimo modeliu (gairėmis) mano, kad 2011 06 20 Kultūros ministerijos įsakymu sudarytos darbo grupės pagrindinis tikslas yra tobulinti ir efektyvinti Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fondo veiklą. Tuo tarpu didžioji dalis Kultūros ministerijos pateiktų siūlymų šiai grupei iš esmės keičia visą šiuo metu veikiančią valstybės finansinę paramą viešosios informacijos rengėjams (Menų tarybos steigimas, LŽEK panaikinimas).
Deja, pateiktuose siūlymuose Menų tarybos formavimo principai ir funkcijos nėra aiškiai išdėstyti, priešingai – minėtosios gairės tarsi eliminuoja esminį dalyką, dėl kurio ir buvo sukurta darbo grupė, t.y. tobulinti Spaudo, radijo, televizijos rėmimo fondo veiklą ir plėsti paramos galimybes spaudai. Dabartinis siūlomas modelis (Menų taryba) aiškiai pablogintų spaudos leidinių, ypač regioninių, ne tik finansinę situaciją, bet neigiamai atsilieptų ir laikraščių turinio kokybei.
Siūloma, kad „viešosios informacijos rengėjų projektams svarstyti būtų sudaryta atskira ekspertų komisija, tačiau lėšų proporcijas, prioritetus, konkursų tvarką nustatytų kultūros ministras“, kuriam priskiriamos dar ir kitos sprendžiamosios galios. Ar tuo nesudaroma galimybė suineresuotiems projektų rengėjams lengviau paveikti ministro nuomonę ir manipuliuoti vienasmeniais jo sprendimais? Asociacija nepritaria, kad biudžeto pinigai ir programos, jų turinys būtų įtakojami vieno asmens, tuo labiau politiko.
Visiškai neaiškus klausimas – koks bus finansavimo modelis: Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fondo lėšos valstybės biudžete būdavo numatytos atskira eilute, taip pat atskira eilute, Vyriausybei įvertinus dėl mokesčių ir platinimo išlaidų ryškaus padidėjimo itin pablogėjusią spaudos padėtį bei Seimui pritarus, Fondas dar gaudavo lėšų leidėjų išlaidoms prenumeratos platinimo kaimo teritorijose dalinai padengti. Lėšos šiems poreikiams, beje, būdavo tikslinės, tad nenuskriausdavo kultūrinių, šviečiamųjų projektų.
Ar įsteigus Menų tarybą, kuri taip pat būtų atskira eilute finansuojama iš valstybės biudžeto, viešosios informacijos rengėjų rėmimas turėtų savo atskirą eilutę, ar Tarybos biudžetas būtų bendras visų meno sričių atstovams ir spaudai tektų konkuruoti su meno kūrėjų projektais? Tai būtų tas pats, jei tarpusavyje varžytųsi lengvaatlečiai su sunkiaatlečiais. Kai kurių menininkų požiūris į spaudos, ypač regioninės, šviečiamąją ir kultūrinę reikšmę yra itin neigiamas. Tokia poziciją pajautėme susitikime pas Prezidentę sausio mėnesį. Galima daryti prielaidą, kad būtent tokiu požiūriu vadovaujantis kuriama Menų taryba. Juk po kurio laiko bus galima visiškai eliminuoti spaudos rėmimą argumentuojant, kad spauda – ne menas?
Dar vienas esminis klausimas. Šiuo metu Asociacija yra SRTRF dalininkė, neaišku, koks jos ir kitų Fondo dalininkų statusas būtų Menų taryboje? Jei pagal Menų tarybos įstatymo projektą „Tarybą sudaro 10 narių ir 3 narius į ją deleguoja Lietuvos meno kūrėjų asociacija, 3 narius – kultūros ministras (vienas jų turi būti kultūros srities atstovas iš regionų) ir po 1 narį – Finansų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir Lietuvos mokslo taryba“- kas atstovaus ir rūpinsis visos Lietuvos regionine kultūrine, šviečiamąja spauda?
Asociacijos nuomone, nebereikėtų „išradinėti dviračio“, kaip gali būti skirstomos remiamos programos. Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fonde per pastaruosius metus buvo susiformavęs aiškus paskirstymas, kurį dabar bandoma sujaukti prisidengiant inovatyvių projektų idėja bei siekiant sumažinti ir visiškai nuvertinti regioninės spaudos reikšmę švietimo, kultūros, pilietinės visuomenės formavimo sklaidoje. Juk SRTR Fondas dirbo daugiau nei dešimtmetį, o problemos iškilo paskutiniaisias metais tik dėl ydingo fondo Tarybos formavimo principų ir kai kurių fondo Tarybos narių nekompetencijos. Būtent ties šiomis problemomis minėtoji darbo grupė ir turėjo susikoncentruoti, tačiau nueita visiškai kitu keliu- naujos institucijos kūrimo.
Fondas konkurso tvarka remia viešosios informacijos rengėjų kultūrinius ir šviečiamuosius projektus pagal 6 programas: 1) kultūros, meno leidinių; 2) šviečiamojo pobūdžio leidinių; 3) regioninės žiniasklaidos (regionų, vietinių laikraščių, žurnalų ar kitų specialių leidinių, radijo ir televizijos); 4) radijo ir televizijos; 5) internetinės žiniasklaidos (informacinės visuomenės informavimo priemonių); 6) vaikų ir jaunimo kultūrinio švietimo. Asociacija ypatingą dėmesį atkreipia į trečiosios pozicijos būtinybę ir tęstinumą, nes būtina atsižvelgti į specifines regioninės spaudos leidybos ir konkurencijos sąlygas, sklaidą miesteliuose ir kaimo teritorijose.
Asociacija visada Fondui akcentuodavo ne programų suskirstymą, bet projektų įvertinimo skaidrumą, finansavimo kriterijų laikymąsi. Būtina atsižvelgti į spaudos leidinio etiškumą, privalomą tiražo deklaravimą (ne visi leidiniai deklaravo Kultūros ministerijai!), prenumeratą (nes būtent prenumerata garantuoja sklaidos nuoseklumą ir pasitikėjimą laikraščiu).
Vertinant išsakytas pastabas, siūlome išlaikyti institucijos savarankiškumą, įstatymu užtikrinti jos teisinį statusą, finansavimą ir finansavimo tvarką. Tobulinant SRTR Fondo veiklos modelį, keisti fondo Tarybos formavimo principus ( žiūrėti darbo grupės pirmo susirinkimo protokolą), sustiprinti ekspertinę veiklą bei užtikrinti sprendimų priėmimo skaidrumą.
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos modelis reikalauja viešesnės diskusijos. Komisija, kaip savitvarkos institucija, savo darbą atlieka, nuolatinis klausimas iškyla tik dėl veiklos finansavimo.
Dėl laikraščių ir žurnalų pristatymo prenumeratoriams kaimo gyvenamosiose vietovėse paslaugų kompensavimo alternatyvų:
I alternatyva. Laikraščių ir žurnalų įtraukimas į Pašto siuntos sąvoką pareikalautų papildomų sąnaudų iš leidėjų, nes leidiniai turėtų būti adresuojami, o tai reiškia ir atskirai pakuojami, todėl spaustuvės leidėjams pakeltų kainas už papildomas paslaugas. Keičiant kompensavimo tvarką siekta, kad neaugtų prenumeratos kaina, nes skaitytojai ir dabar nebeišgali mokėti daugiau dėl 2011m. išaugusių prenumeratos įkainių, ypač kaimiškose teritorijose, kuriose gyvena žymiai daugiau socialiai pažeidžiamų žmonių. Todėl I alternatyvos formuluotė nėra priimtina.
Siūlytume periodinių leidinių netraukti į Pašto siuntos sąvoką, o universalios pašto paslaugos teikėją įpareigoti teikti periodinių leidinių platinimo paslaugas kaimiškose vietovėse Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (t.y. už patvirtintą kainą), nustatant atitinkamą nuostolių kompensavimo iš valstybės biudžeto mechanizmą. Panašūs nuostolio iš periodinių leidinių platinimo kaimiškose teritorijose kompensavimo universalios pašto paslaugos teikėjui taikomi ir kitose ES šalyse.
II alternatyva gali neduoti laukiamo efekto dėl kelių priežasčių: per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje nesusikūrė alternatyvios Lietuvos paštui platinimo tarnybos kaimiškose vietovėse, apimančios visą šalies teritoriją; jei atsirastų bendrovių, deklaruojančių, jog gali paslaugą teikti visoje šalies teritorijoje, tai ar taip paskubomis atsiradusi bendrovė garantuos paslaugos kokybę, o svarbiausia, gavęs valstybinę kompensaciją, tęstinumą. Be to, antroje alternatyvoje neaiški sąvoka „itin svarbią valstybei“.
Asociacijai, o ir apskritai spaudos leidiniams, labai svarbu, tačiau, deja, alternatyvose nėra numatyta, kaip ateityje būtų kompensuojama ta prenumeratos kaimo teritorijose įkainių dalis, kuri 2010m. paštui padidinus paslaugos kainą, dabar leidėjams yra kompensuojama iki 30 proc.?
Dėl minėtų priežasčių abi alternatyvas vertintume kaip tobulintinas.
NRML asociacijos valdybos pirmininkė Vilija BUTKUVIENĖ
NRML asociacijos direktorė Rasa NAVICKIENĖ
Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešinys „Valdžios pergalė”
