Žiniasklaidai trūksta… žiupsnelio gyvenimiškos druskos

Lina RUMBUTYTĖ, Vytauto Didžiojo universiteto studentė, LŽS narė

lina_rumbutyte_foto_II.jpgArodo  visuotinis  Sovietų  Sąjungos  deficitas  bus  paveikęs lietuvišką žiniasklaidą. Kaip seniau negalima buvo gauti nieko skanaus parduotuvėse, taip dabar nieko „gardesnio“ nerasi ir mūsų spaudoje.

Neragautas fetos sūris, nematytas avokadas, nepajustas egzotiškų prieskonių aromatas ir visi kiti gardumai, kurių nebuvo galima nusipirkti, tapo šalutinės reikšmės veiksniu sovietinio žmogaus gyvenime. Mėgavimasis maistu šiaip ar taip neįsipaišė į kultūrą, kur pietūs asocijuojasi su valgykla šalia darbavietės. Šiai ideologijai buvo svarbu, kad darbininkai valgytų kartu, o ką ir kaip – jau ne taip esminga. Net sovietinio buto virtuvė tokia maža, kad stačiai netinkama žmogui, norinčiam gaminti ir valgyti namie.

Maistas tai ne mikroelementai ir vitaminai, ne vien angliavandeniai, baltymai ir riebalai darbininko energijai palaikyti. Maistas yra kultūra, ir tą jau suprato didžioji dalis šiuolaikinės Lietuvos žiniasklaidos.

Beatos Nicholson knyga jau serijinė, ir drįstu teigti, kad jos sėkmės pagrindu tapo idėja pristatyti valgymą kaip svarbią gyvenimo dalį, kuomet vaišės sutraukia artimus žmones šeimai svarbiomis progomis, o tam tikras patiekalas tampa asmenybės įvaizdžio dalimi. Televizija nežiopso: nuo šio sezono Beata jau pasirodo ir TV3 ekrane. 

Be_komentaru-1 I_1.jpgKiti kanalai taip pat skiria tam dėmesio – per TV1 vasarą galima žiūrėti James Oliver kelionę per Jungtines Valstijas. Šio dokumentinio serialo, ar realybės šou – kaip šią laidą bepavadintume šiais žanrų maišymosi laikais – ašis yra maistas. J.Oliver yra kultinė asmenybė Jungtinėje Karalystėje. Žiūrint į jį ekrane keliaujantį, kalbantį su žmonėmis ir gaminantį, valgantį drauge su jais, nekyla abejonių, kad maistas ir jo vartojimas yra tikrų tikriausi kultūros atspindžiai.

Šio gyvenimo malonumo svarba varijuoja – 2010 metų Holivudo filme „Eat pray love”, prasisukusiame ir lietuviškuose kino teatruose, galima pagalvoti, kad maistas svarbus ne mažiau nei meilė ar tikėjimas! Juk makaronai italui kone tapatybės dalis… Kaip pasakojo pažįstamas slovėnas, dirbantis italų kruiziniuose laivuose, – kokiame egzotiškame krante beišliptų, jo kolegos ieško itališko restorano.

Valgom_ka_turim..._1_II.jpgUžsienio žurnalai, savaitraščiai, tokie kaip „Times“, tradiciškai turi skiltį, skirtą maistui, restoranams, vyno kultūrai. Kai Lietuvoje radijas, televizija jau kalba apie maistą nauja maniera, spauda, ypač regioninė, vis dar lieka prie šabloniško ir nuobodaus iš rusiškų žurnalų verstų receptų spausdinimo priešpaskutiniame puslapyje. Spinduliu šiame kontekste tampa „IQ“, pateikiantys smagias restoranų recenzijas kiekviename numeryje. O tokių apybraižų reikia! Apžvalgininkų reikšmė restoranų vadovams, šefams ir personalui turėtų didėti. Jiems, kaip ir redaktoriams, pravartu būtų pasitempti ir valgymo kultūrą suvokti gamybos, patiekimo, aplinkos, žmonių bendravimo ir kasdienybės kontekste. 

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, Vytauto Didžiojo universiteto studentė, LŽS narė Lina Rumbutytė

Dailininko, LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai „Be komentarų”

Panašūs straipsniai