Fotografo Romualdo Požerskio melancholiškos žinutės iš praeities

Virginija SKUČIATĖ

908609_II.jpgPo Lietuvą keliaujančią Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Požerskio fotografijų ciklo „Lietuvos senamiesčiai (1974-1985)” parodą lydi naujas fotomenininko albumas.

„Jei šį albumą būtų pamatęs Skirmantas Valiulis, tai jis, perfrazuodamas Joną Avyžių, pasakytų: „Tai archyvų tuštėjimo metas“. Jaučiu, kad Romualdas pateiks ir kitų, ilgai savo archyve brandintų, žmogiškai šiltų, fotografijų ciklus“, – vartydamas kolegos darbų knygą mintimis dalijosi vilnietis fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.

Anot fotografijų ciklo autoriaus, jam pasisekė ta prasme, kad Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos senamiesčiai anuomet, praėjusio amžiaus aštuntąjį, devintąjį dešimtmečiais, išgyveno virsmą – iš apgriuvusių namų ir jų pusrūsių gyventojai buvo iškeliami į daugiabučius namus.

Fotomenininkui dar pavyko užfiksuoti Senamiestį su jo senaisiais gyventojais, jų įvairiapuse egzistencija sudėtingame laike, kurį sunkiai dabar prisimena net ir garbaus amžiaus žmonės. Tačiau R.Požerskio fotografijos lengvai pažadina prabėgusio laiko vaizdinius, sudėliotus iš nostalgija paženklintų kadrų.

„Senamiesčių aura yra magiška. Tai man patvirtino 1975 m. Kauno senamiestyje į nuotraukos kadrą patekęs senolis. Jis sakė ateinąs pasivaikščioti į šią miesto dalį todėl, kad čia nusiramina, atgauna jėgas. Tačiau dabar Kauno senamiestis pasikeitęs – gyventojai išsikraustė kartu su savitomis gyvenimo spalvomis“, – anot R.Požerskio, šiandien išpuoselėtuose didmiesčių senamiesčiuose mažai teliko vietos žmogaus individualumui.

Fotomenininkas pasidžiaugė, kad šias fotografijas pamatęs vienas kaunietis atpažino save 1975 m. M.Valančiaus gatvės kieme darytoje nuotraukoje. R.Požerskis apgailestavo, kad nepaprašė vyriškio telefono numerio: „Būtų įdomu, kaip susiklostė to mažojo kauniečio su vaikštyne likimas”.

Menininkas prisipažino, kad 1975-aisiais fotografuodamas Kauno senamiesčio gyvenimą buvo sau taręs „gana”, tačiau kitąmet pats sau netikėtai „atrado“ Klaipėdos senamiestį – su plazdančiais vėjyje skalbiniais, gražia senųjų pastatų sienų faktūra, atvirais kiemais ir, suprantama, jų gyventojais.

Įkandin uostamiesčio atėjo ir sostinės eilė. Vilniaus senamiestis R.Požerskiui atrodęs nelabai svetingas atvykėliui, bet energingas, egzotiškas ir kartu labai sunkiai valdomas fotografijos objektas.

Į albumą sudėtos forografijos palydėtos trijų autorių – Kęstučio Navako (Kaunas), Rolando Rastausko (Klaipėda), Antano Sutkaus (Vilnius) esė.

Iš K.Navako esė apie Kauną

Pavargęs trupantis miestas, kuriame bene vienintelė šviesi detalė – kiemuose išdžiaustyti skalbiniai. Pilkos, stalkeriškos erdvės, sugėrusios sąstingio epochos dulkes, purvą, nuobodį, „spliną”. Ir – kaip nuostabus kontrastas – vaikai.

Vaikams nebuvo svarbu, kokiame mieste gyvena. Tai buvo vienintelis jų miestas, jų pasaulis, jų žaidimo aikštelė. Vaikams patinka žaisti griuvėsiuose, o vaiduokliški aštuntojo dešimtmečio Kauno kiemai nuo jų ne itin skyrėsi. Paskui vaikai augo, seno (dabar jie įžengę į penktąją dešimtį), o miestas jaunėjo. Tinkavosi fasadus, keitė langus, dažėsi, pudravosi, švirkštėsi naujųjų laikų botoksą. Daugelyje nuotraukų jau matome tokių permainų ženklus: pastolius, sankasas, darbininkus. Nuotraukose atpažįstant kai kuriuos Kauno pastatus, akis pati užtepa naująjį dažą, tris vėlesnius dešimtmečius, tada pastebime, jog fotografo užfiksuotas miestas kažkoks nuogas. Todėl Romualdo Požerskio Kaunas daugiau aktas, negu portretinė fotografija.

„TVdiena”

Nuotraukoje: Fotografas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Požerski

                                                                Evaldo Butkevičiaus nuotr.

 

Panašūs straipsniai