Sako, dabar provincijoje televizijos serialai atstoja laikrodį. Karves moterys melžia tokiu laiku, kad spėtų pasižiūrėti naują seriją. Bet televizoriaus į ganyklą nenusineši. O štai klausytis radijo gali visur ir visada.
Šiemet Lietuvos radijas švenčia savo 85-metį: pirmosios reguliarios radijo laidos buvo pradėtos 1926 metų birželio 12-osios vakarą Kaune. Nei televizija, nei internetas radijo neišstūmė ir turbūt neišstums. Tebegyvuoja ir Radijo teatras, kuriame skamba mūsų pamėgtų aktorių balsai. Tik jame, turinčiame gausų archyvą, galime išgirsti senų, legenda tapusių spektaklių įrašus. Tik šį teatrą gali aplankyti tie, kurie dėl amžiaus, ligos, ūkio darbų naštos ir pinigų stygiaus niekur neišvažiuoja iš savo namų. Tie, kurie neturi dėmesingų pašnekovų. Nors modernus jaunuolis, kuriam ir balsuoti, ir batus nusipirkti, ir paną susirasti, ir picą į namus užsisakyti patogiausia internetu, tikriausiai stebėtųsi, kad apskritai egzistuoja toks dalykas kaip radijo teatras…
Radijo stočiai turėti savo teatrą yra tam tikra prabanga, rodanti lygį. Lietuvos radijo teatras turi senas tradicijas ir savus klausytojus. Radijo teatro žanras – labai intymus ir subtilus. Klausytojas gali jaustis vieninteliu adresatu, kuriam į ausį pasakojama fabula, veikėjų išpažintys. Patogiai įsitaisyk krėsle, pasitelk vaizduotę ir pasijusi matąs sceną…
Pirmas radijo spektaklis – Liudo Giros „Beauštanti aušrelė“ – Kauno radiofone buvo pastatytas dar 1927 metais. Dabar Lietuvos radijo fonduose – tūkstančiai vaidinimų. Tarp jų yra ir garsių šalies teatrų spektaklių įrašų. Tačiau vis dėlto įrašų atsargos gerokai sumažėjusios, nes atsisijojo ideologizuoti sovietmečio laikų radijo vaidinimai.
Jau prieš karą buvo pradėta rašyti pjeses specialiai radijui. Tą darė Borisas Dauguvietis, Antanas Gustaitis ir Vytautas Bičiūnas. Vis dėlto radijo dramaturgijos neturime daug. Tad Lietuvos radijas kas kelerius metus skelbia radijo pjesių konkursą, kad papildytų repertuarą naujais lietuvių autorių veikalais. Konkursai kartais pateikia itin netikėtų staigmenų – žinomi rašytojai pasirodo silpnai, o debiutantai triumfuoja. Prieš keletą metų tarp laureatų buvo septyniolikmetis moksleivis iš Trakų Albertas Navickas, parašęs pjesę „Paukščiai migruoja į Asyžių“.
Šiemet birželio pradžioje susumuoti prieš tris mėnesius skelbto radijo dramos konkurso rezultatai. Jam buvo pateikti net 152 kūriniai. Pirmosios vietos komisija neskyrė. Antroji vieta ir 3 tūkstančių litų piniginė premija atiteko Tado Zaikausko pjesei „Visada yra ką pasakyti“ bei Justo Tertelio kūriniui „Paskutinis radijo pagonis“. Trečioji vieta ir 2 tūkstančių litų premija skirta Audronei Baranauskaitei („Tavo vėjas už mano lango“) ir Vidai Mikšytei („Sofijos Tyzenhauzaitės paslaptis“). Specialiuoju prizu už originalumą pažymėta Juozo Glinskio pjesė „Virtuali istorija“.
Konkurse geriausiai įvertintos pjesės bus statomos Radijo teatre. Tad ištikimi jo gerbėjai rudenį po bulviakasio galės atsipūsti premjerose, kurios pačios ateina į namus ir už dyką.
