In memoriam aktoriui Algimantui Masiuliui
Varpas skimbtelėjo keletą kartų. Tin tin. Kimtelėjusį garsą sugėrė bažnytėlės bokštelį supantys debesų kuokštai. Karktelėjo varna. Tingiai plast paplast nuo miniatiūrinės varpinės ant eglės nukirsta galva. Į žaliuoklę patikliai rėmėsi senutėlis medstulpis, kažkada tarnavęs tarybų valdžiai. Tais laikais buvo šviežutėlis, glotnus, visas blizgėjo iš pasitenkinimo. Didžiavosi laidų laikytojo pareigomis. Per jį žalioji tada viršūnę ir prarado. Mažai tetrūko, kad nukirstų.
Žilagalvis, stotingas vyras, remdamasis lazda su įmantriai rantyta rankena, stoviniavo prie eglės. Šyptelėjo. Atlošęs galvą, dar kartą pasigrožėjo išlakia žaliaskare.
Tin tan. Tin. Šit kaip išsikerojo. O laidų nė kvapo neliko, stulpas vos bekvėpuoja.
… tada lėkiau pas mokyklos direktorių, visa gerkle šaukdamas: „Mūsų eglę kerta, mūsų eglę…“ Jis ir išgelbėjo. Mūsų direktorius. Mūsų mokytojas. Ir ne tik šią eglę. Ne tik. Ne viską tada supratau, deja, deja. Ko benorėt. Buvome tik vaikai…
Tin tin. Ite, missa est. Kelios moterėlės išgūbrino iš bažnytėlės. Praeidamos pasilabino ir besikuždėdamos nutolo, rūpestingai aplenkdamos balas.
Viskas taip pažįstama, iki skausmo širdy, sapnuota ir nuolat prisiminta. Gimtasis bažnytkaimis, kaskart vis labiau senstantis. Kiekvieną kartą apsilankant, akysna krinta nuopuolio ženklai. Nameliai smenga, daug kas apleista. Apgriuvę. Net bažnytėlė, ir toji kažkokia apšiurusi. Na, ne. Šalin, nelabos mintys. Ruduo. Juk jau ruduo.
Toptelėjo, kad jis bene pirmą kartą lankosi gimtinėje rudenį. Vis šiltmečiu, jau pavasarėjant ar…
Dieve, Dieve, koks peizažas. Koks grožis. Pilkšva bažnytėlės dalis. Aptrupėjusio mūro tvora. Pasviręs kryžius. Ir žaižaruojanti klevų alėja. Kokia spalvų įvairovė.
Pilka debesų migla kabinasi už klevų viršūnių, sliuogia žemyn šakomis ir kamienais, vinguriuoja pažeme, drėkindama besikuždančius ryškiaspalvius krituolius, kartkartėmis kviečiančius savo gentainius leistis pas juos. Pūsteli vėjo šuoras, šokdindamas vis naujus ir naujus lapus, papildančius žaižarų paklotę.
… Gaila, neįsimečiau pastelės. Gimtinės rudens eskizas. Mano rudens…
Vyriškis pasuko alėjos link. Lazda klimpo į drėgmės prisigėrusius lapus. Netoliese amsėjo šunys. Virš varpinės ratus suko kelios kuosos.
– Profesoriau, sveiki atvykę, ir tokiu oru lankote gimtas vietas… O, jūs pavyzdys visiems, deja, mažai kas nūnai taip rūpinasi ir prisimena savo šaknis…
Žemaūgis, trumparegis kunigas, net pasistiebdamas trypinėjo baloje, trindamas sužvarbusias rankas.
– Viduje šalčiau kaip lauke, įsivaizduojate, šalčiau.
Profesorius pritariamai linksėjo, o akys siurbte siurbė žaižaruojantį gamtos pokylį. Abu neskubiai žingsniavo klevų alėja. Kunigas šnekėjo, šnekėjo, nė nelaukdamas atsakymų.
Lapai šoko savo ritualinį šokį. Padangę ir medžius dengė vis tamsesnė migla, it pavydo kamuojama, ji bandė prislopinti augmenijos rudeninį šėlsmą.
… koks gyvybingas siausmas, artėjant paskutinėms dienoms… kai liks styroti tik nuogutėlės bejėgiškos šakos, o dirvą padengs viską suvienodinanti šarma.
Koks puošnus ir turtingas artėjančios mirties paženklintas ritualas. Ne, ne mirties.
Laikinos ramybės.
Menkiausia detalė, smulkmena skamba kaip muzika. Dulksna. Svyruojančios šakos, aplipusios pražydusiais lapais. Būtent. Pražydusiais. Spalvos akinančios, džiuginančios akis. Tai tiesiog… muzika. Taip, taip. Vagnerio „Meisterzingeriai“… piligrimų sugrįžimas į Tėvynę… tara-tara-ra-ra… ta-ra-ra-tara…
– Nykstam, pamažu nykstam. Jaunuomenės jau čia nebėr, galima sakyt. Senieji tyliai iškeliauja, – kunigas stabtelėjo. Išsitraukęs nosinę, nusisuko ir rūpestingai išsišnypštė. – Ir tokių miestelių kaimelių kiekviename regione. Tik dar labiau apleistų.
– O gal apsileidusių, ganytojau? Aš žinau daugybę priešingų pavyzdžių. Visiškai priešingų jūsų nuomonei… tara-ra-rara-tara.
Žilagalvis energingai baksnojo lazda į savo muzikos taktą.
– Nesiginčysiu, profesoriau. Žinoma, mums jūs tikras lobis. Mecenatas. Jei ne jūsų dovanojamos knygos, bibliotekos čia jau seniai nebūtų. O kapinaičių nauja tvora, kryžius šventoriuje, o kelias, o…
– Mielasis, nekurkite apie mane legendų… tara-ra-ra. Ta-rara-ra… Aš apskritai nesuvokiu. Taip, nesuvokiu, kaip galima užmiršti savo gimtinę. Užmiršti. Arba veidmainingai dūsauti, nejudinant nė piršto… tara-tara-ra-ra-rara.
– Nejudina? O, dar kaip judina, masonai, šita veidmainių padermė, pasišovusi sugriauti pačią Bažnyčią, besikėsinanti į tikėjimo pagrindus, profesoriau, nejau nematote, kad ne tik gimtine reikia rūpintis. Reikia ginti. Ginti. Pačią krikščionybę.
Kunigas spėriai žingtelėjo į priekį, atsisuko ir ištiesė rankas it apglėbimui.
– Iš tiesų, iš tiesų sakau jums. Reikia ginti krikščionybę.
Krintančių, margaspalvių lapų fone jo tamsus siluetas buvo panašus į kryžių. Stabtelėjo ir profesorius.
– Ginti. Ką gi… tarp kitko, buvo toks garsus danų filosofas, Kjerkegoras. Jis tokius gynėjus vadino judais numeris du. Esą jie taip pat išduoda bučiniu, tik, atleiskite, iš… na, iš proto ribotumo. Tiesą sakant, mintis verta dėmesio. Juk krikščionybė, gerbiamasis, nėra kažkas tokio menko, silpno ar laikino, ką būtina gelbėti apginant. Ginti… reikia ginti skriaudžiamus, niekinamus, Tėvynę, galų gale, laisvę.
Skambėjo Vagneris. Tara-rara-ra-ra-rara. Motyvai sklido iš besisukančių lapų, lėtai svyruojančių drėgnų šakų. Net migla sklaidėsi muzikos taktan.
– Laisvę, kunige. Laisvę. Štai mūsų jaunasis kunigas Justinas. Aš retsykiais patarnaudavau jam bažnytėlėje. Pokaris, pokaris… tada buvau, regis, keturiolikos. Visus mus, che, che, che, vėl budriai saugojo milžino jėga. Sovietinė jėga. Ir čia gaudė, šaudė, ir iš čia vežė, trėmė… ir čia priešinosi vyrai. Ir ne tik vyrai. Vaikai. Tik keleriais metais už mane vyresni ėjo miškan. Partizanauti. O Justinas… akys žėrėdavo deklamuojant Kudirką ar Maironį. Pamokslai – vien apie vargstančią Tėvynę… nepaisė nieko. Ir išėjo pas vyrus. Tapo mūsų partizanų kapelionu. Justinas, Justinas. Regis, po metų apsuptas susisprogdino bunkeryje… Kiek žuvo mano gimtinės vyrų, artimųjų. Dieve, kiek jų toje prakeiktoje plynėje šalia mokyklos priguldydavo. Išrengtų, išniekintų… Tai ką mes privalome ginti, kunige, ką? Ką mes privalėjome ginti?
Profesorius apsižvalgė. Kunigo šalia nebuvo. Jis jau kaži kada nuplevėsavo priekin ir bolavo klevų alėjos gale. Stabtelėjo. Atsisukęs pridėjo delnus prie burnos.
– Lau-kiu pie-tų. Pie…
Staiga kažkas stipriai pastūmė profesorių. Griūdamas jis išgirdo šūvių papliūpą, nepatikėjo. Tik spėjo pamatyti, kaip sumosavęs rankomis, pakirstas alėjos gale sukniubo kunigas. Pro šalį nuskuodė kelios karinėm uniformom vilkinčios ginkluotos žmogystos. Kepurėse blausiai markstėsi penkiakampės žvaigždės.
Skausmas persmelkė krūtinę. Nudiegė širdį. Profesorius pabandė pasukti galvą. Rankomis grabaliojo aplink. Drėgni lapai lipo prie delnų. Drėgmė pradėjo smelkti visą kūną. Drėgmė ir skausmas. Kas čia vyksta? Šokančių lapų šėlsmas… praeities šėlsmas. Pagaliau užčiuopė lazdą. Vėl šūviai. Tik jau tolėliau. Kalė kulkosvaidis. Kažkas šaukė, keikėsi. Trūko oro. Tyliai šiugždėdami leidosi lapai.
Tin-tan. Tin-tin. Vėl tylu. Girdėjo kalant savo širdį. Skausmas aprimo. Remdamasis alkūnėmis, pabandė keltis. Šiaip ne taip. Pavyko. Giliai įkvėpė, dvejodamas apsižvalgė. Išsukęs iš klevų alėjos, ranka nevalingai praskynė brūzgynus ir atsidūrė laukymėje. Netoliese dunksojo senosios mokyklėlės medinukas, už jo stiebėsi bažnyčios bokštelis.
„Viskas nuo spalvų gausos, viskas nuo muzikos, viskas nuo įspūdžių… impresija, kokia impresija. Rudens piligrimas. Sugrįžo į Gimtinę…“ – galvoje sukosi padrikos mintys.
Kitoje pusėje link miško judėjo kažkokie siluetai. Paskui juos susirietę ritosi kareiviai. Vėl papliūpos. Jau sunku buvo ir įžiūrėti. Viską gaubė prietema, ir žaižaruojantis gamtos pokylis baigėsi.
– Čionai, čionai. Tik greitai, čionai.
Mokyklos durys atvertos. Priebutyje kažkas stūkso ir moja, moja, šaukdamas.
Profesorius, apimtas jaudulio ir nerimo, nuskubėjo prie mokyklėlės. Bet juk tai… Juk tai… ne, negali būti. Impresijos tęsinys. Negali… mokyklos direktorius. Mūsų direktorius. Mūsų mokytojas…
– Vidun, vidun. Kiek kartų sakiau, kad nelakstytumėt palaukėm. Ar nežinai, kas darosi?..
Viskas – kaip anuomet. Viskas. Tik sunku tuo patikėti. Senasis mokytojas, praplikęs, pajuodusiais paakiais. Virpančiomis rankomis įsikabino į savo mokinį.
– Ar atnešei?..
Profesorius tik bejėgiškai skėstelėjo. Širdį tebemaudė. Nepajėgė nė žodžio ištart. Jis buvo nublokštas į praeitį. O gal praeitis įsibrovė į jo ramią piligrimišką kelionę? Jis atsisėdo ant išklerusios kėdės, žvalgėsi. Viskas taip pat. Kaip anuomet.
Direktorius mums dėstė matematiką. Gyveno čia, pačioje mokykloje, būtent šiame mažame kambarėlyje. Gerasis, mielasis mūsų mokytojas. Mes jį mylėjome.
Jeigu ne toji sumaištis. Jeigu ne tie trėmimai, šaudymai. Dieve, Dieve. Juk pro jo kambarėlio langą matėsi toji nelemtoji laukymė, kurioje stribai nusviesdavo partizanų kūnus. O jis… jis sėdėdavo prie to lango, kaip dabar. Linguodavo ir lūpos tyliai tyliai krutėdavo.
Vieną aukštesnės klasės mokinį ištempė į stribų būstinę. Tiesiai iš pamokų. Kaltino ryšiais su partizanais. Viską metęs, direktorius nudrožė į tą lizdą. Ir jam pavyko savo auklėtinį ištraukt. Tik kas dabar žino, kokia kaina. Kas žino… Po to tapo kažkoks keistas. Nekalbus.
Aš po pamokų dar pasilikdavau. Mat buvau šioks toks tvarkdarys. Ūkvedys. Che-che. Mažasis ūkvedys. Malkos. Krosnys. Gaudavau pirmąjį paauglio atlyginimą.
… Taip, tapo kažkoks keistas. Kartkartėmis, o vėliau vis dažniau ir dažniau drovėdamasis paprašydavo butelio. Iš sargienės. Vis dažniau ir dažniau linguodavo išgėręs prie savo langelio…
Subildėjusi nukrito lazda. Prie lango, kaip anuolaik, sėdėjo mokytojas ir lingavo, lingavo. Profesorius krūptelėjo, pasisuko kėdėje. Apsiausto vidinėje kišenėje užčiuopė butelį. Stebėtis neturėjo nei noro, nei jėgų. Ištraukė drumzlino skysčio indą, užkimštą stangriu popieriaus kamščiu. Atsistojo. Prieblanda. Jau temsta. Ant apšnerkšto stalo surado stiklinę. Šliūkštelėjo iš butelio, padavė mokytojui.
– Tu geras vaikis. Tu labai geras vaikis. Tik niekur nesipainiok. Niekur. Išgyvenk.
Išgėrė. Paskui dar. Sėdėjo tyloje ir tamsoje. Tik girgždėjo kėdė. Cypavo pelės. Už lango, laukymėje, kaip kadaise bolavo sumesti pusnuogiai kūnai. Tarp jų ir mokytojo iš stribų išgelbėto vaikio. Jam tebuvo šešiolika. Jis visgi išėjo į mišką. Ir sugrįžo…
„Kaip sunku tai prisiminti, kaip sunku. Tai nepakeliama.“ Profesoriui aimana sugniaužė gerklę.
Sudie, kvietkeli tu
brangiausias,
Sudie, darželio žolynai,
Aš greitai greitai iškeliausiu –
Jumi lankysiu amžinai…
Mokytojo lūpos virpėjo, dainos žodžiai nuskambėjo kaip aimana.
– Eime, mokytojau, aš jums padėsiu. Eime… – profesorius atsargiai apčiuopom privedė direktorių prie lovos. Paguldė. Apklostė. Prisėdo šalia. „Sudie, kvietkeli tu brangiausias… sudie, sudie…“
Tin-tan. Tin-tan. Kimtelėjusį garsą sugėrė bažnytėlės bokštelį jau supanti tamsa.
„Aš greitai greitai iškeliausiu… jumi lankysiu amžinai…“ – tykiai prodainiu kartojo žilagalvis profesorius. Jis sėdėjo visiškai vienas apleistame mažyčiame kambarėlyje, apsuptas tamsos ir praeities.
Skruostu ritosi ašara. Tyla.
