Vidas Beitnaras. SUBLIUŠKĘ ANEKDOTAI II

Kaip Valastės krioklys neprilygsta Viktorijos, taip Narvos Jiesū kurortas – Palangos…

Beitnaras_dviese_II.JPGŽinau, kad tarp Latvijos Valkos ir Estijos Valgos nebus jokio tuščio ploto: šie miesteliai „sulipę“. Važiavau pro šias vietas prieš trisdešimt metų – akivaizdu, kad nieko neprisimenu. Vos įvažiavę į Estiją, prieš akis išvystae riebų minusą – uždarytas pagrindinis kelias. Infocentre per „Google“ mėginu ieškoti duomenų apie armijos laikų pažįstamą Julą Kelerį. Įsivaizduoju, kad daugiau kaip prieš dvidešimt metų į užrašų knygutę įtrauktas adresas tikrai bus pasikeitęs. Kompiuteris išmeta pažinčių skyrelį. Gal Julas jame pasiskelbęs? Tebeieško žmonos? Prie jo pavardės išsirikiuoja keliolika rusiškų merginų vardų. Ką gi, teks pasikliauti senuoju adresu.

Dėl to, kad daug remontuojamų ruožų, sunku surasti Pikk gatvę. Pagaliau aptinku ir ją, ir tipišką tarybinių laikų daugiabutį. Pirmame aukšte ruošiuosi spausti dešimtojo buto durų skambutį. Ė, laidas nupjautas. Gal mano tarnybos draugelis ir elektros atsisakęs? Į beldimą niekas nesureaguoja. Barbteliu vienuoliktojo buto duris (beje, tik dvyliktojo naujoviškos, baltos, a la plastikiniu paviršium, o šiaip laiptinė atrodo skurdžiai). Išlenda išraiškingų brežneviškų antakių rusiškai kalbantis vyras. Apie Kelerį jis nieko nežinąs. Iš kiemo atsliūkina dar nespėjęs senstelėti alkoholiko išvaizdos estas. Jis patvirtina, jog dešimtajame bute gyveną Keleriai – tėvas ir sūnus. Kad sūnui – keturiasdešimt penkeri, kad jis tarnavo armijoje Kaliningrado srityje..

Pagaliau sugrįžta ir girtas tėvas. Jis sunkiai rusiškai išveblena: „Vaikšto čia visokie… pacanai. Nieko aš nekalbėsiu, nieko neperduosiu ir nieko neimsiu!“Atviruką su keliais sakiniais perduodu antakiuotam kaimynui. Viliuosi, kad įteiks Jului. O jo tėtušis man nubindzenant dar suriaumoja, kad miestas labai didelis ir jis nežinąs, kur prapuolęs sūnus.

Prieš Tartu prapliumpa tropinė liūtis su žaibais. Sukame į šalikelę, nes matomumas – nulis metrų. 1975 – aisiais, keliaudami su palapine, dėl panašaus lietaus ir vėlaus meto nakvojome šalia Tartu, Korvkiulos aštuonmetės mokyklos sporto salėje ant gimnastikos čiužinių. Dabar esame rezervavę vietas prie pat treniruočių stadionų komplekso eančiame sportininkų viešbutyje.Nušvitus popietės saulei, pro langą stebime artimiausioje aikštelėje kamuolį gainiojančius Ramūno Vyšniausko kompleksijos atletus. Penkiolikmetis mūsų įgulos narys Lukas neištvėręs prisijungia prie savo amžiaus grupės futbolininkų. Grįžęs pasakoja, kad visi estai, nors atrodo lėtoki, nori būti ispanai. Tik vienas vietinis mokėjęs angliškai, tad paklausęs, ar Lukas sutinkąs būti ne pirmasis smūgiuotojas.

Niekaip nepajėgiam uždaryti balkono durų, kol ateina kažkurį rusų aktorių (bet ne Jurijų Nikuliną ar kitą humoristą) primenantis ūkvedys ir viską išaiškina. Šio esto rusų kalbos įgūdžiai visai neblogi, ir jis mielai su mumis prisimena gyvenimą bendroje Tarybų šalyje. Prieš Vanemuinės teatrą išdygusi didžiulė Tartu Kaubamaja. Gal ji kėpsojo ir 1975 metais, tik keturgubai mažesnė. Šiame prekybos kašalote susirandame „Dedi“ bistro. Maisto kainos nurodomos nuo 100 gramų, todėl ir neatrodo ufonautiškos. Tiesa, už automobilio stovėjimą šalia prekybos centro reikia palikti 10 kronų – už vieną valandą. Pirmos penkiolika minučių nemokamos, bet privalai nurodyti pastatymo pradžią. Prie Emajigio upės yra vietų, kuriose galima nemokamai stovėti visą valandą, bet irgi privalai palikti raštelį. (Danijoje ant priekinio automobilio stiklo iš vidinės pusės vairuotojai prisitvirtina specialius ciferblatus su sukiojamomis rodyklėmis).

2007 metų balandžio 27 dieną gimė šimtatūkstantasis Tartu gyventojas. Jam pastatytas savotiškas „matematinis“ paminklas – didžiulis vienetas ir penki tokie pat nemaži nuliai. Beje, visiškai netoli buvusio „Kauno“ restorano, kuris dabar vadinasi „Atlantis“ (Kaune „Tartu“ kavinės irgi seniai nebėra, kadaise toje vietoje buvo karstų parduotuvė, dabar įsikūręs kažkoks linksmesnis biuras). Šiame Estijos mieste lankausi ketvirtą sykį, tačiau trečiasis buvo labai seniai.

Žiloje senovėje, 1958 metais, Maskvoje pastatytas ir laivas, pavadintas skambiu „Pegaso“ vardu. Emajigio upe maždaug valandą plaukiame pro miesto (ir šalies) turtuolių namus, pro ultramodernų, tapeto ruloną primenantį pastatą. Gaila, kad šiandien pirmadienis, todėl ir lėlių, ir kačių, ir pakrypusio namo (savotiško Tartu Pizos bokšto!) muziejų aplankyti negalime. Mergina laive angliškai aiškino apie „Aura“ vandens parką – kaip jį rasti ir kokių paslaugų gali tikėtis. Pro „Makdonaldo“ restoraną pasukus link „Auros“ tenka nusivilti – centras visą liepos mėnesį uždarytas ir remontuojamas. Paguodai iš senuko, stripinėjančio Rygos gatvėje, nusiperkame ką tik nuskintų aviečių indelį. Praeiviams jis dar siūlo agrastų ir baltųjų serbentų.

Specializuota Tartu medžiagų parduotuvė – lyg koks Bagdado turgus. Beje, Sadama teater – visai ne buvusio Irako diktatoriaus vardo teatras. Sadama estiškai – uostas, prieplauka. Prieš dešimtą ryte atsirandam Mustvėje, gyvenvietėje šalia Peipaus (Čudo) ežero. Imu ieškoti kito armijos laikų pažįstamo – Andreaso Tomo. Aijos gatvėje paklausiu pasitaikiusio žmogaus (ruso), kur yra Tartu gatvė. Vėliau tenka teirautis dar dviejų vietinių (irgi rusų). Susiradę reikiamą namą, apeinam aplinkui, bet iš kiemo pusės niekas neatidaro. Lauko virtuvėlės (ūkinio pastato) duryse styro palikti raktai. Pagaliau pajuntam, kad mus stebi kaimynas. Pėdinu pas jį šnekėtis, ir tuo metu prie namo pričiuožia „Audi“. Gal šeimininkams paskambino akylasis kaimynas?

-Jūs Andreaso tėvas? – rusiškai klausiu iš automobilio išlipusio žilaplaukio. Jis patvirtina ir, išgirdęs kas esu, paaiškina, jog mano tarnybos draugas gyvenąs netoli Rakverės, vienkiemyje prie Modriku, turįs inžinierinių tinklų tiesimo įmonę. Aštuoniasdešimtmetis pasakoja, kad nurodytą dieną nesulaukęs iš Tarybinės armijos grįžtančio sūnaus. Andreasą karo prokurorai pasiliko kaip liudininką – kai buvo mirtinai sužeistas priekyje tanku važiavęs totorius karininkas.Tėvukas prisimena, kad jaunystėje dėl savo antitarybinės mąstysenos buvo pripažintas nepatikimu ir pasiųstas tarnauti ne įprastiniuose, bet statybos daliniuose, kuriuose niekas į rankas negauna ginklo. (Po kelių dienų Andreasas patikslins, kad tėvo brolis tarpukario nepriklausomos Estijos laikais tarnavo estų policijoje). Kai senolis paskambina Andreasui, iš jo aiškinimų suprantu vienintelį žodį „officer“. Jis perduoda judrųjų telefoną man. Estiškai pasisveikinu, vėliau jau rusiškai paklausiu, ar Andreasas mane prisimenąs. Išgirdęs teigiamą atsakymą – estiškąjį „jah“, užsirašau jo judriojo numerį. Sutariam, kad susitiksim po dviejų dienų Rakverėje.

Jihvis – simpatingas „rusiškosios“ Estijos dalies miestukas. Prie autobusų stoties pastebiu skelbimą, kad vos už šešis tūkstančius eurų parduodamas dviejų kambarių butas. Nieko sau kaina! Gal dėl netolimo Kochtla Jarvės skalūnų fabriko užteršto oro? Kaip vienas iš svarbiausių privalumų nurodoma „ siljnoje tovariščestvo“ (pažodžiui ir paprasmiui verčiant – „stipri kaimynų bičiulystė“). Akis užkliūva už prazvimbiančio „Maxima“ treilerio su lietuviškais numeriais.Įriedėję į kurortinį Narvos – Jiesū (lietuviškai Narvos Žiočių) miestelį, suprantam, kur tas šaldytuvinis treileris lėkė: čia stirkso vieno ikso maksimėlė. Vėl užeina keistas noras eksperimentuoti. Paduodu kasininkei „Ačiū“ kortelę, kurioje šis magiškas žodis užrašytas ir estiškai (juolab rusiškai). Ji nustebusi perklausia, ar aš esąs lietuviškos „Maxima“ darbuotojas. Paneigiu šią informaciją ir ilgai aiškinu, kad šitokią kortelę Lietuvoje galįs nusipirkti bet kuris. Kiek spėjau susigaudyti, kažkokios identifikacinės nuolaidų kortelės dalijamos tik patiems prekybininkams.

Namas, kuriame apsigyvename, ne tik senomis girgždančiomis lovomis primena tarybinių laikų karininkų bendrabutį. Skubam prie jūros, tačiau niekaip nesugebam rasti tako. Vis atsitrenkiam į kokį namą, medį, atsiduriam akligatvyje arba prie kapitalizmo išnešiotų naujųjų turtuolių dvaro masyvios tvoros. Nors ošiančią jūrą girdime visai šalia, už kalvelės, ji atrodo nepasiekiama.

Nebetekęs kantrybės, kreipiuosi į dvi prie mūrinio barako (sandėlio?) rūkančias ypatas.

-Jūs užsieniečiai? – pasitikslina, nors rusiškai stengiuosi kalbėti su kuo mažesniu akcentu. – Mes patys landžiojam per tvoras. Na, jeigu jūs nenorite ieškoti plyšių, traukite aplinkui.

Narvoje – Jiesū negirdėjau kalbant estiškai, čia esant Estiją priminė nebent užrašai. Paplūdimyje suspėjom tik išsimaudyti ir dvidešimt minučių pasideginti, kol nuo Suomijos atslinko juodeliausias debesis ir dangus visiškai prakiuro. Jūros (Suomių įlankos) vanduo nešvarus – ne tik žolėtas, bet ir drumzlinas. Pakrantė pilna pajuodusių lentgalių arba nuolaužų, o dugne pėdos vis užkabindavo kažkokias gumos ir plastmasės atplaišas. Miestelis beviltiškai apžėlęs krūmais, veizolus bado apleisti ir nebaigti statyti namai. Vienas sudegęs kaip Palangos Kurhauzas, ir greta kabo užrašas „Įeiti draudžiama! Privati nuosavybė!“Kai rezervavau vietas svečių namuose „Algus“, registratorė nepasikuklino išrėžti:

-Mūsų kurortas toks pat, kaip ir jūsų Palanga!

Kliedesiai. Narvai – Jiesū iki mūsų vasaros sostinės – dar keli dešimtmečiai. Ir iki

Šventosios toloka. Nors jūra vos 300 metrų, kambario langus visą naktį bombarduoja uodai. Ryte paplūdimyje vis pasigirsta karinių lėktuvų gaudesys. Nejaugi NATO sargų? Ne, veikiausiai netoliese šmirinėja rusų naikintuvai. Sukame Narvos link, riedame palei to paties pavadinimo upę. Estijos paupyje – krūmai, Rusijos – miškai, kur lindi žalmargėmis uniformomis pasipuošę pasieniečiai. Tik didesni mažesnių bijo?

Narva iš pradžių pasirodo baisi – duobėtos gatvės su šaligatvių imitacija, nusmurgę želdiniai, purvo spalvos pastatai. Nuo Tarybų Sąjungos laikų išsaugotoje 70 turizmo maršrutų knygoje, pasirodo, suguldytos pasakėlės apie senovinius šio miesto pastatus ir įspūdingus (nors ir ne Niagaros lygio) krioklius. Krenholmo manufaktūra, pateikta kaip unikalus muziejinis eksponatas, iš tikrųjų yra veikianti uždaro tipo gamykla su nepalaužiama apsaugos komanda. Kriokliai atsiranda tik per išskirtinius pavasario potvynius.

Vėliau nuomonė apie Narvą gerėja. Atsiduriam šalia garsiosios pilies – tvirtovės. Šeimos bilietas – 115 kronų. Lankytojų mažokai. Nuo pietinio šlaito puikiai matyti dalis miesto, upė su sala (gyventojų mėgstama poilsio zona), priešais – ne ką mažesnė Ivangorodo tvirtovė. Nors Rusiją gali ranka pasiekti, neprikimba jokie šios šalies judriojo ryšio tinklai. Kaip ir Narvoje – Jiesū. O mūsų lietuviškasis TELE – 2 prieš Kaliningrado srityje viešpataujančius tinklelius kapituliuoja jau Juodkrantėje. Ką ten Juodkrantė. Nuvažiavus vos porą kilometrų nuo Palangos Birutės kalno Nemirsetos link, telefoną pasigauna rusų MTS tinklas. Neblogai aplink buvusią Brežnevo vilą prišpyguota didžiojo kaimyno siųstuvėlių, kurių mūsų sekliai morkos per dvidešimt metų nesugebėjo nukenksminti?!

Narvos pilies kieme stypso kelių metrų ūgio metalinis Leninas. Ar čia tikrai Estija. Eilėje įvažiuoti į Rusiją atkreipiu dėmesį į austrų turistų autobusą. Įdomu, kiek dar valandų vakariečiai dus įtarių rytiečių patikros gniaužtuose? Užkimštoje automobilių stovėjimo aikštelėje (nemokamoje) pirmesnis tas, kas gudresnis. Beje, mokamų aikštelių Narvoje ir nepastebėjau.Vykstame į Krenholmo gatvę ieškoti „Jusian“ viešbutėlio. Prie baisoko daugiabučio galo kiurkso du kraniukai. Gali jų klausti ko tik nori – akys nepraskaidrės. Praeinanti moteris paaiškina, kad „Jusian“ – iš kitos pastato pusės. Paslaugi priėmėja pasiūlo apsigyventi geresnėmis sąlygomis nei tikėjomės – keturviečiame liukse už trijų asmenų kainą – 750 kronų. Pasiteirauju, kur galima negaištant laiko papietauti. Keliaujame prie nurodyto „Energosbyto“. Kramsnoja beveik vien a la Didžiojo Tėvynės karo veteranai (nors ir be ordinų). Už mūsų eilėn atsistoja asociali dama (pakankamai nemaloniai dvokianti). Dvi padavėjos vos spėja mikrobangų krosnelėje šildyti maistą. Į lėkštę jos kažkodėl dėlioja tik po vieną ingredientą ir kiekvieną atskirai šildo. Gal dėl to eilė juda kaip valandinė laikrodžio rodyklė. Paprašęs žuvies sibirietiškai, lėkštėje gausi tik bulvių su kiaušiniais – pati žuvis, deja, jau baigėsi. Užsisakom kiaulienos jožikus (ežiukus), kurių du trečdalius masės sudaro ne mėsa, bet ryžiai.

Rusės padavėjos smarkiai nustemba, kad žiedinių kopūstų salotas nusiperkam kaip daržovių, o ne kaip pirmąjį (bulvių, grikių, ryžių, makaronų etc.) garnyrą. Nesusipratimus ir keistokus patiekalus „retušuoja“ sakmiško skonio pyragėliai ir šokoladinės bulvytės. Už viską (plius gėrimus) trim žmonėm sumokam tik 100 kronų. Karštis sunaikina paskutines prakaito atsargas, todėl sukame į Lagną, nedidelį vandens pramogų parkelį. Beveik iki pat jo nuo Narvos pakraščio (aišku, priešinga, rytų kryptimi) driekiasi dešimties kilometrų treilerių ir lengvųjų automobilių eilė – lietuvių, latvių, lenkų, bulgarų, vengrų, bet daugiausiai estų ir rusų. Lagnos parkelį saugo du persenę ir saulėje perkaitę šuneliai – vilkinis ir stambaus kalibro mišrūnas. Nedideliame baseine su neregėto stiprumo povandeninio masažo srovėmis – mes vieni. Jokios dvasios neaptinkame ir suomiškoje bei turkiškoje pirtyse. Miniatiūrinė burbulinė vonia – vienareikšmiškai mūsų, kaip ir trumpukas neįmantrus nusileidimo takelis.

Pasipliuškenę ir įraudę riedame atgal į Narvą, mėgindami aplenkti dešimtkilometrinę gyvatę. Nebeištvėręs susirandu akimis lietuviškus numerius ir įsispraudžiu priešais sunkiasvorę transporto priemonę. Vairuotojas man mosteli, kad pavažiuočiau gerokai į priekį. Kai išlipęs prieinu, jis, matyt, sumąsto, jog prašysiuosi įleidžiamas į eilę, nes paklausia, ar važiuoju į Rusiją. Purtau galvą ir klausiu, kas čia vyksta. Jis laukiąs nuo pirmadienio 13 valandos (dabar jau trečiadienio septyniolikta!), o iki Narvos – dar šeši kilometrai. Šiame ruože pastebėjau tik du biotualetus. O kur kiti elementarūs patogumai? Į Rusiją visi ridenasi pilni, o iš jos grįžta tuštutėliai, todėl rusų pusėje, iš Ivangorodo, jokių eilių nesą. Pareiškiu tautiečiui draugišką užuojautą ir išsuku iš vos judančios tarptautinės vairuotojų eilės.

Narvoje pasimalam po šachmatininko Pauliaus Kereso (jis pavaizduotas ant penkų kronų banknoto) vardu pavadintą prekybos centrą. Gal tiksliau bus pasakius, kad šį vardą centras „pasiskolino“ iš gatvės? Bistro paragaujame keistų kebabų su ne įsivaizduojamo storio sunkokai įkandama pluta.

Mieste tikrai nestinga alkoholikų ir įžūliai pasitikėjimą savo jėgomis demonstruojančių berniokėlių (kažkodėl maga juos pavadinti sodriu rusišku žodžiu „pacanjo“). Garsaus figūrų stumdytojo (na, to, kur ant penkių kronų banknoto) gatvėje, pėsčiųjų perėjos ribose, nepataikydami užlipti ant šaligatvio, vienas kitą tampo girtutėliai sugyventiniai – karalienė ir rikis. Kiek tolėliau prie šiukšlių konteinerio nukritęs bokštas, sugeba mane, netgi pravažiuojantį automobiliu, pasiųsti NCH.

Bet nepaklausau nuoširdaus jo paliepimo ir suku stovėjimo aikštelėn netoli pilies. Ši vieta tikrai traukia. Narvos upėje ir jos atšakoje priešais salą maudosi žmonės. Daugiausia Estijos krante. Aname – tik viena keturių žmonių kompanija ir trys besifotografuojantys baltapilviai.

Pakrantės krūmuose šmėkšteli su petražolėmis ir sibiriniais barščiais susiliejantis personažas su maskuojančia uniforma. Ne, ne, nieko panašaus – tik pasivaideno. Ant Ivangorodo tvirtovės plevėsuoja Rusijos vėliava. Ant Narvos pilies bokšto jokios Estijos vėliavos nematyti. Tik vidiniame kieme nuo žemės styrantį stiebą apsivijusi stilizuota, lyg skiautė plona ir ilga vėliavytė. Tokių ant viešų įstaigų regėjau ir Tartu, kai kur – privačiuose kiemuose. Turbūt estams svarbiau yra dirbti, o ne masyvias vėliavas kėlinėti.

Prie „Jusian“ durų – trys girtos bei prisirūkiusios neplonos geltonai dažytos bobos. Vėliau jos sėdi bendroje viešbučio virtuvės patalpoje su storu geltonu (atrodo, nedažytu) diedu ir bendrauja taisyklinga Puškino bei Tolstojaus gimtąja kalba. Kai antrą kartą užsuku iš šaldytuvo pasiimti lėkštės su sumuštiniais, jos įžūliai pučia dūmus į akis ir nė nemano „atlaisvinti“ virtuvės. Pastebiu, kad viena nelabai didžiuojasi neseniai gauta mėlyne ant nosies. Kambario televizoriaus ištisai transliuoja praeito amžiaus devinto dešimtmečio muziką. Gerai, kad ne Brežnevo kalbas.

Viešbutėlio budėtoja, kai nuėjau pasiimti patalynės, norėjo šnektelti apie ekonominę Lietuvos padėtį. Aš buvau šventai įsitikinęs, kad sunkiausia gyventi Latvijoje, o geriausiai verčiasi estai. Rusakalbė „Jusian“ tarnautoja mano, jog labiausiai savo gyventojus nuskriaudė Estijos valdžia. Minimalus darbo užmokestis už valandą sunyko iki 37 kronų, o finansų ministras stengiąsis viską slėpti nuo liaudies. Nors kiek patikimesnės, kritiškos informacijos apie infliacijos, nedarbo lygį ir panašiai, esą galima sužinoti tik internete, tačiau vyriausybė tuoj pat skubanti viską paneigti.

– Geriausia gyventi prancūzams. Jeigu kas nors nepatinka, jie tuoj pat streikuoti ima, – dėsto budėtoja. – Beje, šiandien pas mus kaip tik apsistojo du prancūzai. Gal budėtoją perspėti, kad iš viešbučio gali dingti dvi pagalvės, šmėkšteli mintis. Vis dėlto nutariu neaštrinti situacijos. Gal Narvon užklydo nuosaikesni muškietininkų šalies radikalai?

… Pakirdęs pusę penkių ryte, jau nebeužmiegu. Per dieną paveikta pasąmonė, matyt, jau persiprogramavo į pamirštą Tarybinės armijos laikų paros režimą. Iš vakaro krėtė drebato, kad kas neatsitiktų tojotytei, nes pro „Jusian“ (vidiniame kieme!) beprotišku greičiu laksto automobiliai – jokių „gulinčių policininkų“. Nustėręs vėpsojau, kaip vietinės reikšmės ralio asas vos neparbloškė pensininkų porelės su šuneliu. Bobulytė aidžiai aiktelėjo, paleido iš burnytės šešiaaukštį trečdaliu cenzūrinį keiksmą, o dieduliukas, dar nelabai suvokęs, kas atsitiko, ištiktas šoko suvapėjo, kad čia ji jį baisiai išgąsdinusi. Apskritai miestelyje visi (o ypač senimas ant jaunimo) tik bumba vienas ant kito, a la cenzūriškai pamokslauja, tačiau nieko realaus nedaro, idant padėtis keistųsi.

… Šį rytą (8.40) treilerių eilė sutrumpėjusi iki septynių kilometrų. Vakar kalbintą vairuotoją lietuvį šalia autovežio pastebiu maždaug už trijų kilometrų nuo miesto ribos. Jau kelintoje autobusų stotelėje nematyti šiukšlių dėžės. Nėra dėžių – nebus ir šiukšlių? Pranėręs pro paskutinįjį treilerių eilės eksponatą, mintyse atsisveikindamas pamojuoju įstabiajai Narvai su šešiais procentais gyventojų estų ir vienintele estiška mokykla (iš septynių).

Toiloje – įspūdingas delno dydžio (ir dar labiau „įmitusių) akmenų paplūdimys. Pabandyk šitokiu pabėgioti arba pažaisti tinklinį! Gali prie pat privažiuoti, bet už dieną privalai sumokėti 25 kronas. O radijas (rusų kalba) važiuojant praneša, kad vakar Talino – Narvos keliu 44 metų Anatolijus plytas Rusijos statyboms vežė visiškai girtas. Budrūs vairuotojai paskambino policijai. Antraip Anatolijus dešimties kilometrų eilę prie Narvos vienu smūgeliu būtų sutrumpinęs iki kokių aštuonių. Dabar magistralės suopis tupi areštinėje ir laukia, kol bus paskirta nuo 18 000 iki 180 000 kronų bauda.

Valastės krioklys (vanduo plona srove krenta maždaug iš keturiasdešimt metrų aukščio), aišku, neprilygsta Viktorijos, tačiau vaizdas ir aplinka – įstabūs. Abiejuose sraigtinių laiptų šonuose pritvirtintų apsauginių tvorelių virbai ir turėklai nukabinėti šimtais čia amžiną meilę prisiekusiųjų spynelėmis. Ant jų – beveik vien rusiški vardai. Nenuostabu – čia vis dar pramoninio šiaurės rytų konglomerato zona. Net už keliolikos kilometrų, panašiai kaip šalia Kėdainių esantys fosfogipso kalnai, čia matyti stirksančios Kochtla Jarvės skalūnų piramidės.

Prie Rakverės prekybos taško „Tsentrum“ susitinkam su Andreasu Tamu. Jis gyvena vienkiemyje, tarp miškų, todėl liepia važiuoti iš paskos, kad nepasiklystume. Po Narvos jo sodyba atrodo kaip iš reklaminio atviruko. Jaukus pusantraaukštis namas, 10 hektarų žemės, tvenkinys su naminiais ir laukiniais paukščiais, senoviška estiška dūminė pirtis. Gražiausios regiono sodybos konkurse Tamams trejus metus paeiliui pavyko laimėti pirmąją vietą. Po sodybą mus visur lydi Ledis – juodukas septynerių metų rotveileris.

Svetainėje vazoje mirksta didelė baltų rožių puokštė. Vakar Andreasas jas įteikė žmonai, minėdamas 20 – ąsias vestuvių metines. Sutuoktinė Kiulė – šeimos gydytoja. Iš vieno paciento, atlikusio misiją Afganistane, gavo įstabią dovaną – gigantišką sudžiovintą vorą, įrėmintą lyg egzotišką paveikslą. Nelabai kalbus Andreasas prasitaria, kad vasarą neturi poilsio dienų. Tik žiemą atostogavo Maroke. Turi dvi dukras – Aną ir Marilisą. Vyresnioji metams palieka tėvų lizdą ir išvyksta vidurinę mokyklą baigti Šveicarijoje. Pervertę kelis nuotraukų albumus, vienoje atpažįstame Julą Kelerį. Andreasas sako nuo armijos laikų jo nematęs. Kai nupiešiu mano matytą vaizdą Valgoje, jis neskuba žerti išvadų: „Matyt, jam kažkas negerai“. Paklausiu, ar Andreasas buvo mano kuopoje, ar gretimoje tame pačiame batalione. Jis neprisimenąs savo tiesioginio vado pavardės. Abu atkapstome tik vyriausiųjų, labiausiai mus skalpavusiųjų. Atitarnavęs į Estiją Andreasas turėjo grįžti 1984 – ųjų lapkričio pradžioje, tačiau likimas gimtuosius namus išvysti lėmė visu mėnesiu vėliau. Andreasas pernelyg nesureikšmina šios papildomos trisdešimties dienų kankynės Tarybų šalies armijoje (vos ne kasdien jį tardė karo teisininkai) – jo geriausiam draugui zenitininkui, tarnavusiam toje pačioje karinėje dalyje, teko absurdiška „garbė“ pakariauti Afganistane.

Pagaliau grįžus namo, dar šešerius metus (1984 – 1990) tarybiniai karo komisariatai nenorėjo palikti jo ramybėje. 1989 – aisiais, baigus ketvirtuosius studijų metus, Andreasas su kurso draugais privalėjo vykti į kelių mėnesių trukmės karinius mokymus. Visi sugebėjo ištarti „ne“ ir nevažiavo į jokią stovyklą. Keičiu temą ir tiesiai šviesiai Andreaso paklausiu, ar jis žinąs kokį nors anekdotą apie lietuvius. Iš jo šiek tiek nustebusio žvilgsnio suprantu, kad jis nė girdėti negirdėjęs fakto, jog lietuviai apie neva lėtuolius estus yra prikūrę kelis tomus pašiepiamų anekdotų, jau nekalbant apie konkretų jų turinį.

-Tai gal jūsų televizijų laidose yra personažų, draugiškai išjuokiančių kitų tautų atstovus?

-Ne, nors tiksliai nežinau. Aš domiuosi tik sporto įvykiais ir orų prognoze, nes ji

svarbi mano darbui. Juk dažniausiai triūsiame lauke.

Man visą laiką atrodydavo, kad lietuviai anekdotus apie estus kuria iš pavydo. Ir ne visuomet baltojo. Po susitikimo su Andreasu ši spėlionė virto tvirtu įsitikinimu. Juk jie, o ne mes, geriau susitvarkė su visokiais biudžetais, valstybės skolomis ir infliacijomis. Estai, o ne anekdotų apie juos pasakotojai pirmi įsiveda eurą. Kurių velnių jiems kurti anekdotus apie kažkokius atsilikėlius? Estams žvilgtelėjus į lietuvius turbūt ne juoktis, bet verkti norisi. Estai ne tik pasiskelbė, bet ir realiai sumažino ministerijų darbuotojų skaičių perpus.

Atsisveikindamas Andreaso dar kartą paklausiu, ar jis mane prisimenąs. Negavęs aiškaus atsakymo, pažadu kitą kartą atsivežti armijos laikų nuotraukas. Rakverės bažnyčioje centais paaukoju vieną kroną. Persižegnoju už gerą Andreaso biznį ir nekomplikuotą euro įvedimą. Susirandam Rakverės pilies griuvėsius su senovės kitaminčių kankinimo įrenginių schemomis ir įspūdingo stoto bronzinio jaučio skulptūra. Tik atvažiavę į kitos nakvynės vietą Nelijarvę – vieną iš Estijos olimpinių bazių, pamatom, jog Rakverėje pametėm (pajudėjus buvo atsidariusios kairiosios galinės automobilio durelės) dvi iš namų pasiimtas grikines pagalves. Matyt, auka bažnyčioje buvo per maža. Viliuosi, kad lietuviškos pagalvės pateks į geras Estijos benamių rankas. Aišku, jeigu jų nepasičiups pagalviamanai prancūzai.

Nors keli sportininkų poilsio bazės korpusai stūkso Nelijarvėje, gūdžių miškų apsuptoje vietovėje, pačiam kompleksui prilipdytas už 3 kilometrų esančio Aegvydu miestelio pavadinimas. Apie dvi valandas gulinėjame pliaže prie nedidelio miškų ežerėlio, kritinėjam nuo medinio liepto į vandenį, kuriame plaukioja dvidešimt centimetrų ilgio dėlės ir antys bei narai. Paukščiai, lyg pasprukę iš cirko, peršokinėja išilginius plūdurus, ženklinančius saugaus maudymosi zoną. Begulint vos ne ant galvų lipa (vis traukinėja savo paklotą artyn) dvi rusės. Nepaliaujamai garsiai kalbasi, o nutilusios įtemptais veidais stengiasi suprasti, ką šnekame mes. Girtutėlis estas, vedamas apyblaivės bičiulės, palaiko mus olandais. (Šios šalies pavadinimas užrašytas ant oranžinių mano marškinėlių). Vis dėlto tikslinasi, iš kur mes, ar suprantame rusiškai, mėgina kalbėti angliškai, tačiau išstena vienintelį žodį „from?“ Paskiau, lyg ir supratęs, kad esame lietuviai, ištaria „sobrad“ (est. „broliai“).

Pusamžis estas pliaže piktai klausia įsisiautėjusio ir besišvaistančio akmenimis vienos iš rusių sūnaus: „Čto, tebe utki mešajut?“ („Ką, tau antys trukdo?“). Akivaizdžios priešpriešos tarp rusakalbių ir estų keliaudamas po Kalevo šalį lyg ir nepastebėjau. Bet įtampa tvyro ore – bent jau Nelijarvėje. Atidžiau apžiūrėjęs automobilį, už priekinio buferio randu užstrigusį nebegyvą žvirblį.

Po švediško stalo pusryčių lauko kavinėje dviejų apyjaunių rusų pora vieną po kitos švampia cigaretes. Vyras nuo tabako pertekliaus jau stiprokai krenkščia, o žmona prisidažiusi ir apsirengusi lyg į Vienos balių tartum laukia, kol kas nors svarbaus nutiks šiame gūdžiame olimpiniame miške.

… Piarnu, kaip ir Tartu, apsigyvename prie pat stadiono. Galima sakyti, po viena tribūna įrengtame viešbutyje. Kol valytoja siurbia kambarį, išeiname į paplūdimį, plytintį vos už šimto metrų. Palapinės tipo kavinėje nustebina skrudintų koldūnų po 45 kronas porcijos. Jie patiekiami su atskirai indelyje supilta grietine ir…šviežiais agurkais ir pomidorais. Jūra Piarnu įlankoje – beveik kaip pusiau pelkėjantis ežeras. Į kairę ir į dešinę nuo centrinio paplūdimio – meldai (!) ir smulkios kriauklytės lyg prie Bebrusų ar Dusios. Norint, kad vanduo apsemtų kelius, reikia bristi vos ne 300 metrų. Estai nesiekia jokio Mėlynosios vėliavos paplūdimio statuso. Estijoje šitokių nėra nė vieno. Ir be mėlynųjų vėliavų šios šalies pliažai švarūs – be butelių šukių, nuorūkų ar kitokių šiukšlių. Beveik nematyti išgėrusių, o kauštelėję nėra agresyvūs. Maždaug kas ketvirtas automobilis Piarnu gatvėse – su suomių valstybiniais numeriais. Aikštelėje prie mūsiškio „Kalevi stadioni“ viešbutuko iš šešių mašinų net trys – suomių. Paplūdimys gana platus – kaip mūsiškėje Šventojoje. Aukštos kopos nėra. Stūkso betoninis sutvirtinimas pamiškėje, kad vėjas smėlio nepustytų į miesto gatves.

Per kaitrą nutariam nebesvilinti lašinių. Verčiau slenkant pavėsiuku apžiūrėti miestą – Talino vartus, poetės Lidijos Koidulos paminklą, įdomios architektūros kavinę „Berg“. Grįždami nuklystam į uosto pusę – vietoj vakarinio pasivaikščiojimo. Vakarėjant, prieš aštuonias, susiruošiam paplūdimin. Kone kilometrą brendam, toliau šimtą metrų plaukiam, kad pasiektume plaukiojančias medines „grindis“ su borteliais ir išmestu inkaru, šokinėjam nuo jų į vandenį.

Nežinau, ar tai susiję su sekliu įlankos vandeniu ir pelkėjančiais jos pakraščiais, bet Piarnu nemačiau žuvėdrų. Net vakare jos neklykė prie namo. O Narvoje, nutolusioje nuo Suomių įlankos per dvylika kilometrų, jos reiškėsi įvairių animacinių filmų personažų balsais – kvatojo, krykštavo, kiauksėjo, tartum ginčijosi viena su kita. Iki pirmos valandos nakties gatvėje priešais viešbutį marmaliavo jaunimas, pypsėjo automobilių signalai, girdėjau netgi dainų. Porą kartų kažkas stipriai beldėsi į paradines duris, kad budėtojas įleistų. Apie 4.30 naktibaldos vėl žadino sargą

Emajigis_ir_buves_restoranas_Kaunas_II.JPGParyčiais pakirdęs prisiminiau, kad mieste matėm valkatėlių, kai kurie „bomželiai“ slankiojo iki pusės nuogi, o viena latrelė, kavinėje priskretusi prie žmonių, įkyriai it musė kaulijo pinigų. Piarnu nėra vienos gatvės kulto (kaip Basanavičiaus Palangoje), kavinukių ir pasilinksmino įstaigų rasi bent keliose. Mitas apie estų lėtumą ir tėra mitas, sukurtas stenančių lietuvių tinginių.Petardos sproginėjimus primenanti šiaurinių kaimynų šneka bent jau sidabro gabalo verta! Estijos keliuose, viršydamos leistiną greitį, daug kartų aplenkdavo vietinių mašinos. Kartais visai nepagrįstai jų audinės ar mazdos, vairuojamos impulsyvių „pilotų“ (gal įsižeidusių dėl lietuvių skleidžiamų anekdotų) užlįsdavo prieš pat nosį, sukeldamos avarines situacijas.

Tikriausiai Andreasas nenorėjo mano akyse juodinti savo tautos, nes tik užsiminė, jog yra tokia politinio humoro laida. Kelis vakarus žiūrėjau „Aktualią kamerą“ per televizorių, gaila, nesuprasdamas kalbos. Iš pradžių parodydavo Kadriorgo parko rūmus (prezidentūrą), po to visus lėlinius personažus, įskaitant ir patį Ilvesą bei Suomijos prezidentę Tarją Halonen – tiesa, su stilizuotai pakeista (dryžuota) tų pačių spalvų vėliava. Kiti personažai – kiškis, vilkas, meška ir dvi moterys. Viena gal Ilveso žmona, o gal Anglijos karalienė?

Nuotraukose: (viršuje) Žurnalistas Vidas Beitnaras pats galėjo palyginti Narcos Jiesū ir Palangos kurortus; (apačioje) Tartu buvusį „Kauno” restoraną pakeitė „Atlantis”…

Panašūs straipsniai