Žurnalistika dabar gyvena labai “etiškais” laikais. TV laidų ar publikacijų herojai, jei žurnalistas jų nepaverčia angelais, gali kreiptis ne tik į teismą, policiją ar prokuratūrą, bet užsiundyti ant žurnalisto etikos sargus. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (LŽLEK) bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.
Įsivaizduokime. Žurnalistas įtaria, jog kai¬me X yra “tulpinių” dvaras-2. Užregistruotas 90-me¬tės senolės vardu. Įsipainiojus į etikos pančius, tokios informacijos jau nepatik¬rinsi. Nes “tulpinis” nėra viešas asmuo. Jei toks neviešas “tulpinis” stovėtų privačioje valdoje, laikydamas rankose vaiką bei pistoletą, toks “tulpinis” pseudoetiškajai žiniasklaidai jau neliečiamasis. Labiau apdangstytas, nei su peruku bei kauke lindėtų bunkeryje. Pirma, draudžiama veržtis į neviešo asmens privačią teritoriją. Jei tas neviešas asmuo nedavė sutikimo. (O kur rasti 90-metę močiutę?)
Antra, draudžiama fotografuoti nepilnamečius. Jei vaiko tėvai nedavė raštiško sutikimo. (O kaip nufotografuoti “tulpinį”, jei jis nešiojasi ne tik pistoletą, bet ir nepilnametę?) Draudžiama nufotografuoti kieme “tulpinį” ginkluotą, net įtarus, kad pistoletas galimai nelegalus. O kodėl draudžiama? Dėl tų pačių anksčiau įvardytų pseudoetiškų priežasčių. Pistoletas yra privačioje valdoje. Šalia pistoleto – nepilnametė. Tik ekspertai gali nustatyti, kad daiktas, panašus į pistoletą, yra pistoletas. Tik policija žino, ar tas daiktas panašus į pistoletą, yra legalus. Be to, kas nors iš etikos sargų, išvydęs pistoletą, gali įžvelgti smurto propagavimą. Be to, jei “tulpinis” ne lietuvis, kas nors gali įžvelgti tautinę diskriminaciją ar tautinės nesantaikos kurstymą.
Kas lieka žurnalistui? Gali rizikuoti. Gali sudreifuoti. Išsigandęs, jog užtąsys etikos saugotojai. Kai “tulpinis” ims skųstis.Skundikus žiniasklaidos prižiūrėtojai net labai gerbia. Tai gali paliudyti kiekvienas plunksnos brolis, kuriam teko savo kailiu patirti LŽLEK svarstymus. Draugų (žiniasklaidos) ten nėra. Tik skundikas ir jo uolūs gynėjai. Išankstiniai gynėjai! Iš anksto įtikėję, kad žurnalistas kaltas. Be jokios nekaltumo prezumpcijos.
Todėl nieko keisto, kad Lietuvoje daugėja iš esmės jau tylinčių žurnalistų. Nes rašinėti apie gėlytes, bitutes – tai tylėti. Aplenkti skaudžiąsias visuomenės problemas – tai užtilti. O kam iš tylos nauda? Banditams. Korumpuotiesiems. Bet už tai kokia skaisti etika! Klausimas LŽLEK. Ar etiška laidose, straipsniuose vaidinti, kad Lietuva jau rojus? Gal mums neleidžia įsitikinimai. Ar etiška reikalauti, kad mes veidmainiautume?
Vadovaujantis “etiškų” laikų logika, žurnalistai jokiu būdu negalėjo informuoti visuomenės apie laisvėje siautėjusius “daktarus”, “gaidjurgius”. Negalėjo fotografuoti “daktarų” pilaičių. Negalėjo aiškintis, koks Henytės išsilavinimas, nes Henytė nėra viešas asmuo. Taip paisydami etikos, nebūtume padėję išsiaiškinti, kad asmuo, norėjęs prisiimti Henytės kaltę, yra jo motinos brolis. Nes mama ir dėdė – irgi nevieši asmenys. Su paviešintais duomenimis?
respublika.lt
***
Klausimas: Kas ir kada „Respublikai”, „Lietuvos žinioms”, TV3 ( buvusioms arba dabartinėms profesinės etikos nesilaikančioms viešosios informacijoms priemonėms) pasakys, kad jie ir toliau nesilaiko LŽLEK ir kompromituoja ne tik Etikos komisiją, bet ir save!
Dailininko Vladimiro Beresniovo piešinys „Be komentarų”
