Per Lietuvos tūkstantmečio minėjimo renginius ir jos vardas, ir įvaizdis buvo nudrengtas tuščiais, labai daug kainavusiais barškučiais su pamaiviškumo grimasom ir potėpiais. Tai nebuvo mūsų tikroji Lietuva. Organizatoriai (nesakau, kad visi) tikriausiai didžiąją dalį torto į savo lėkštes įsivertė.
Artėja dar viena banga, dar vienas šansas Lietuvą, jos kultūrą, dvasines vertybes parodyti pasauliui per mūsų turtingą paveldą, t.y. per dar šią vasarą Lietuvos didžiuosiuose miestuose vyksiantį Europos vyrų krepšinio čempionatą. Deja, arenų statybų pabaigos dėl valdininkų tingumo dar toli gražu nematyti.
Arena – tik lašas čempionato tinklalapyje. Iki šiol, kiek rašė spauda ir rodė televizija, jokių ženklų, kad miestų ir miestelių savivaldybės, regionų valdžios susirūpintų ta artėjančia banga, kad suvoktų savo paskirtį, pareigą ir atsakomybę Lietuvai, nematyti. Tik rietenos, kėdžių vieni iš kitų traukymas. O juk tai antras šansas, duodantis mums galimybę parodyti visiems kontinentams, kad Lietuva – su natūraliai augančiais parkais, etnografinėmis sodybomis, tradicijomis, kryždirbyste, senąja medine architektūra, muziejais, atvertomis dailininkų ir tautodailininkų dirbtuvėmis.
Mano akyse Kaunas – turįs gražią turtingą istoriją, senas kultūros vertybes ir tradicijas, turtingą architektūrą ir čia gyvenusių rašytojų, dailininkų, kompozitorių, aktorių, mokslininkų palikimą. Tik reikia miesto savivaldybės padaliniams ir savanorių klubui rimtai susiimti, kad iki lemiamos datos būtų viskas atlikta. Tai daug nekainuoja – tik meilės savo miestui, jo gatvėms ir gatvelėms, pagalbos ir pagarbos vienas kitam ir paveldui.
Matydama, kad niekas nedaroma, dar šių metų sausį išsiunčiau miesto merui (tuomečiam – red. past.) Andriui Kupčinskui detalųjį planą, kaip tą darbą organizuoti, kad miestas neatrodytų netvarkingas, beglobis ir pasimetęs atvykstančiųjų akyse (ir kartu būtų sukurta šimtai naujų darbo vietų). Kovą gavau padėkos laišką, bet darbai nejuda.
Turim unikalų Ąžuolyną – natūralų, kokio gali pavydėti ne tik Europa. Želdiniai po kelių pernykščių škvalų jau patvarkyti ir kai kurios miesto vandentiekio ūkio darbininkų iškastos duobės, galima sakyti, užverstos, bet šiaip jokios tvarkos. Ąžuolyno, kur stovi Kauno apskrities viešoji biblioteka, dalyje suoliukai – seniai miesto vandalų „išgenėti”. Yra atokiau pora išlikusių suolų, bet jie daro gėdą. Juk miestą užplūsiantys iš viso pasaulio krepšinio sirgaliai ir šiaip turistai, pasivaikščioję, pasidairę, norės prisėsti ir pailsėti. Iš šios Ąžuolyno dalies geriausiai matyti miesto panorama, akys pasiekia net deivės Mildos kalno šlaitus ir dviejų galingiausių Lietuvos upių – Nemuno ir Neries sutiktuves. Tokie suoliukai reikalingi ir miesto žmonėms.
Per paskutinius 20 metų, kai taip įsigalėjo meilė pinigui, Kaune labai nukentėjo paveldas. Nepjaukime šakos, ant kurios sėdime. Prisipažinkime, kad pataikaujame apspangusiems piniguočiams, kad tik pasirodytume įtakingi. Karaliaus Mindaugo prospekte riogso seniai iškilęs, netvarkingai atrodantis, nebaigtas statyti viešbutis. Miesto laikraštyje buvo diskutuota, kuo prieš artėjančias varžybas jį pridengti. Minėtame laiške merui siūliau jo fasadą nukloti įdomiausių lankytinų objektų nuotraukomis su informaciniu tekstu, kur rasti, kokiu transportu vieną ar kitą vietą pasiekti.
Kai pasiteiravau apie pasiūlymo likimą, buvo atsakyta, kad verslininkai nesutinka reklamos keisti, nes tai nepelninga. Tai ar Lietuvą, jos prestižą reikia paminti dėl tėvynės meilę ir padorumą praradusio nesusipratėlio verslininko užgaidų?! Nejaugi miesto atitinkamų institucijų vadovai prarado reiklumo, orumo ir padorumo jausmus?!
Jau minėjau, kad Kauno paveldas nuskabytas ir sutryptas, o šiaip reklamos pakelėse daug. Siūliau stambesnių gatvių sankryžose įrengti nedideles vitrinėles, kur būtų trumpa informacija, kuo tas kvartalas svarbus. Pavyzdžiui, Vytauto prospekto ir Kęstučio sankryžoje įrengtoje vitrinėlėje galima įrašyti, kur prieškariu buvo Latvijos ambasada, kuriame garaže naciai šaudė žydus ir t.t. Turime nedelsti, nesnausti, bet jau dabar pradėti tuos darbus, kad būtų atlikti laiku.
Iki šiol negirdėjau, kad artėjant varžyboms ir įvairių šalių sirgalių bei turistų antplūdžiui rengtųsi ir šalies, ir Kauno turistų centrai. Vien Kaune turėtų būti parengti įvairūs maršrutai: literatūrinis Kaunas, istorinis Kaunas, senoji medinė Kauno architektūra, kultūros tradicijų Kaunas, Adomas Mickevičius ir Kaunas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Kaunas, knygnešių kelias per Kauną… Juos reikia parengti apgalvotai su gyvais faktais ir istorijomis, su emociniais akcentais.
Svečiams galime pateikti, pavyzdžiui, Kaune gyvenusių ir gyvenančių žymiausių dailininkų, fotomenininkų darbų, architektūros paminklų, muziejų atviruko dydžio komplektus su informaciniais įdėklais. Šie darbai (kaip ir gidų paruošimas ir patys gidai) – vėlgi naujos darbo vietos (spaustuvininkams, redaktoriams, maketuotojams, teksto rašytojams, korektoriams). Pinigai guli ant žemės, tik reikia būti sąžiningiems, kūrybingiems ir netingėti jų pakelti. Būtina įtraukti tautodailininkus ir jiems padėti – vėlgi dešimtys darbo vietų… O mažos užkandinės, kiekviena su skirtingu nacionaliniu meniu – naujos darbo vietos.
Žinoma, čia ir neverta išvardyti visų būtiniausių darbų, kuriuos skubiai reikia atlikti, nes, manau, miestų, kuriuose vyks Europos vyrų krepšinio čempionato varžybos, vadovai ir atitinkamos tarnybos turi galvas ant pečių ir dar neprarado nei sąžinės, nei pareigos jausmo. Užtikrinti tvarką parkuose, pastatyti suoliukus, gatvių sankryžose įrengti informacines vitrinėles – tikslinis ir svarbiausias jaunųjų savanorių darbas. Ir jis kiekvienam iš jų suteiks tikro džiaugsmo ir pasididžiavimo tuo, kad atlikta jų rankomis. Juk tai nevienadieniai pasistaipymai, o prasminga veikla Lietuvai.
