„Santaros“ žurnalo, kurio devizas „Tenutolsta visoks riksmas ir pyktis“ leidėjas ir vyr. redaktorius Romualdas Norkus padovanojo mūsų svetainei naują, 2011 metų vasaros numerį. Kartą per du mėnesius pasirodančiame leidinyje nėra atsitiktinių, neįdomių, nereikšmingų publikacijų iš anų ir šių dienų Lietuvos.
Skyrelyje „Prologas“ publikuojamas 1935 metais „Naujojoje Romuvoje“ paskelbtas ilgamečio ELTOS direktoriaus Valentino Gustainio straipsnis „Dvejopi žmonės“. Kuris yra aktualus mums ir po septyniasdešimt penkerių metų.
„Laikraštininkui yra gana pavojinga imtis prokuroro pareigų įvairiais atskirais konkrečiais atsitikimais. Jam geriau dera būti visuomeniniu prokuroru, kaltinti tą ar kitą visuomenės gyvenimo reiškinį, smerkti jo ydas. Tačiau kartais sąžinė verčia laikraštininką pasisakyti ir kiek konkrečiau. Kam reikia, tas žinos, apie ką kalbama ir kuriuo pagrindu tai daroma. Pagaliau yra visa eilė vadinamų viešų visuomeninio gyvenimo paslapčių, apie kurias daugelis žino, bet vengia viešai kalbėti, nes tos paslaptys yra susijusios su gyvais žmonėmis, su atskirais asmenimis. Bet čia ateina pagalbon kita taisyklė bei kitas reikalavimas, būtent:visuomeninio asmens veikimas nėra jo vieno privatus dalykas, kada tas veiksmas liečia tą ar kitą visuomenės dalį arba ją net visą. Tauta turi iš visų pusių pažinti tuos žmones, kurie jai vadovauja arba nori vadovauti įvairiose jos gyvenimo srityse“ (, Valentinas Gustainis, „Naujoji Romuva“, 1935 m.).
Daugiau kaip prieš du dešimtmečius Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Romualdas Norkus Kaune pradėjęs leisti „Santarą“ ir gyvendamas Vilniuje nepamiršta miesto, kuriam paskyrė visą savo kūrybinį gyvenimą, kur sutiko daug puikių kauniečių. 74/75 žurnalo numerio viršelį puošia poeto ir publicisto Kęstučio Navako nuotrauka, o 120 puslapyje interviu su juo („Kūryba yra žaidimas. Bet – rimtas“ publikuoja Danguolė Andrijauskaitė. Ši autorė („Gyvenimas be muzikos būtų keistas“) pateikė pokalbį ir su Kauno valstybinio choro vyr. dirigentu, profesoriumi Petru Bingeliu.
Apie Pažaislio muzikos festivalius („Meilė Kaunui, kultūrai, istorijai“), apie gyvenimo tėkmėje užgimusias tradicijas, kurios jau dešimtmečiais yra persipynusios su kultūriniu Kaunu, pateikiamas pokalbis su vieno seniausių pramoninių bravorų šalyje, alaus daryklos „Volfas Engelman“ generaliniu direktoriumi Vytautu Meištu ir Kauno valstybinės filharmonijos vadovu Justinu Krėpšta.
Poetas Robertas Keturakis („Širdyje, kaip amžinybėje“) pateikia savo pamąstymus apie Amžinybėn iškeliavusią artistę Rūtą Staliliūnaitę :“Kokia Rūta laiminga, galvodavau (ir galvoju), koks šviesus Jos veidas, kiek daug Ją mini. Jai rašo, kiek ieško užtarimo, užuojautos, gerumo. Ir visiems atrodydavo, kad Jinai – visagalė. Ir man kartais taip atrodydavo, ypač tada, kai jos akivaizdoje norisi būti labai išmintingam ir talentingam, suprasti gyvenimo prasmę, stebuklo laukimą, dvasios polėkius, pasiaukojimą ir ištikimybę artimiesiems. Žinau, kad tai girdėdama Rūta nusišypsotų ir pagalvotų:mažiau savimeilės, mielieji, mažiau savimeilės!”
