Kas kompromituoja žurnalistiką? Kruvinas raudonas kryžius ant LŽLEK pečių

Juozas SKOMSKIS, vilnietis žurnalistas

Jie_II___Kryzius.jpgKodėl šiųmetė gegužės septintoji – gimtosios kalbos atgavimo, spaudos ir laisvojo žodžio diena – viešojoje erdvėje buvo paminėta gana blankiai, netruko paaiškėti: „Respublikos“ leidinių grupė bei „Lietuvos žinios“ išplatino iki šiol neregėtą precedentą – paskelbė viešą nepasitikėjimą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK), ant visų keturiolika veidų braukdama raudonąjį paniekos ženklą.

Ką tai reiškia? Gal tas kryžius simbolizuoja etikos žurnalistikos mirtį? Gal tai reiškia mirtiną interesų, nuožmios ir galingos, niekaip nesutramdomos visuotinės korupcijos kovą, kuri jau susišaukia su vadinamo trečiojo pasaulio frontais, įsiliepsnojančiais vienas po kito ir slenkančiais tarsi epidemija vis artyn.

Be galo apmaudu, kad tai tarsi šunvotė ištryško ant jautriausių, visiems matomų ir jaučiamų visuomenės kūno vietų – dorovės, sąžinės, atsakomybės, pareigos. Niekas šiandien nepaneigs, kad žiniasklaida šias etikos dedamąsias daug kur pamynusi; vis dėlto plunksnos bendruomenės cechui sunku atsikratyti moralinio nuosmukio bei „nupirktosios“ epitetų; nepamirštas ir kažkada paleistas į apyvartą „purvasklaidos“ terminas.

Ką ir bekalbėti – kirba nuojauta, kad ten, už LŽLEK durų, kurios įvardijamamos kaip „dujų kamera“, XXI amžiaus cenzūros bastionas ir t.t., visi skalpuotieji, skalbtieji, linčiuotieji vargu ar buvo už nieką; kad už visuomenės moralinio degradavimo liūno plėtrą (madingas terminas) nėra atsakinga žurnalistika, parklupdyta prieš reitingų, pramogų industrijos kreivuosius veidrodžius.

AK_II.jpgPagaliau iš tiesų apmaudu, kad šalims, užuot ilgiau pasėdėjus už apskritojo stalo prie atsiverstų įstatymų, prie jų tobulinimo projektų, išmintingai diskutuojant, griebiamasi kirvių ir kaladės, nuo kurios į visas puses tyška kraujai.

Ką sako faktas, kad po to kryžiaus per žurnalistikos etikos sargų veidus iki šiol tvyro netikėta tyla – joks komentatorius kol kas garsiau nepravėrė burnos. Be abejo, galvoja: čia jų pjautynės, čia jų kiaulės ir jų pupos…

Dar praėjusiame šimtmetyje a. a. (S)stalinas yra paskelbęs, jog žurnalistai yra „žmonių sielų inžinieriai“. Utopija…

Ar bus visuomenei ramiau širdyse, kai kas nors šiandienę žiniasklaidos situaciją palygins su vilkų ruja?

Dailininko Algimanto Snarskio (laikraštis „Ūkininko patarėjas”) piešinys

Panašūs straipsniai