Madingus pokalbius apie skilimą visuomenėje galime pakeisti pokalbiu apie skilimą žiniasklaidoje. Įtrūkis nuėjo tiksliai per profesinės etikos takoskyrą. Kelios savo jėgas susivienijusios žiniasklaidos priemonės, turinčios ne visai aiškius santykius su žurnalistine etika, apkaltino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (LŽLEK) „XXI a. cenzūros“ kūrimu bei „žurnalistikos kompromitavimu“. Ne pačių maloniausių žodžių susilaukė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS).
Fronto apžvalga būtų tokia: vienoje pusėje „Lietuvos žinios“ (leidinys, pripažintas neetišku), TV3 televizija (žiniasklaidos priemonė, pripažinta neetiška), „Respublika“ (ir visi „Respublikos“ leidinių grupės leidiniai, įskaitant ir naujienų agentūrą ELTA) bei prijaučiantis šiai „konflikto“ pusei portalas Alfa.lt. Kita barikadų pusė tiksliau neapibrėžta, bet joje matyt yra jau paminėtos LŽLEK ir LŽS, o taip pat, sakyčiau, visos žiniasklaidos priemonės, kurios mano, kad profesinė žurnalistinė etika yra svarbi ir aktuali.
Žinoma, tie, kas supyko dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimų irgi lyg ir neneigia etikos svarbos. Tiksliau, apie etiką jie bendrai kalba mažiausiai, nes mano, kad reikalas yra kitoks – jie kaltina LŽLEK veikla, nukreipta prieš laisvą žodį. Faktiškai, tai yra kaltinimas nusikaltimu, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnį cenzūra yra draudžiama.
Už savo žodžius reikia atsakyti. Būtent šis principas leidžia egzistuoti realiai žodžio laisvei, nes laisvė nėra tapati anarchijai. Būtent apie tokią atsakomybę (už savo žodžius bei veiksmus) ir kalba LŽLEK ir būtent tokią atsakomybę bando neigti suvienytas neetiškos žiniasklaidos ir jai prijaučiančių leidinių frontas (apie ką byloja ir lengva ranka mesti kaltinimai LŽLEK ir LŽS).
Sakyčiau, šis vertybinis konfliktas turi ir teigiamą pusę. Neatsimenu, kada paskutinį kartą profesinės etikos klausimas buvo aptariamas taip karštai ir aršiai. Žurnalistinė etika atsidūrė dėmesio centre, o tai reiškia, jog ji nėra tuščias garsas.
Kai Lietuvos visuomenė išmoks atskirti laisvės principus nuo anarchijos principų (tikiu, kad anksčiau ar vėliau toks sąmoningumo lygis bus pasiektas) leidiniai, sistemingai pažeidžiantys žurnalistinę etiką, manipuliuojantys sąvokomis bei ieškantys pigaus skandalingo populiarumo bus pasmerkti užmarščiai, nes tikroji laisvė – tai taip pat ir laisvė rinktis tą žiniasklaidos priemonę, kuri atitinka tavo vidinius etikos standartus. Na, o žiniasklaidos priemonių darbuotojų (tų, kurie nemano, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra „velnio išmislas“) uždavinys kartu ir paprastas, ir sunkus – parodyti, kokia gali ir turi būti etiška žiniasklaida.
„mediaplius”
Nuotraukoje: Komentarų autorius, LŽS Vilniaus skyriaus valdybos pirmininkės pavaduotojas Viktoras Denisenko
Ričardo Šaknio nuotr.
