Šalies dienraščių “Respublika” ir “Lietuvos žinios” redakcijos, paniekinusios elementariausią žurnalistinę etiką, tęsia gėdingą LŽLEK puolimą. Gegužės 25-osios numeryje “Lietuvos žinios” pateikia respublikonų paruoštą rašliavą “Jie kompromituoja žurnalistiką” su keturiolikos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narių išniekintomis nuotraukomis. O “Respublika” trečiadienio numeryje savo pradėtą žygį prieš etikos sergėtojus tęsia “Redakcijos skiltyje” išspausdintu komentaru
„Žurnalistikai užmušti komisija (LŽLEK) lazdą visada ras”
„Tiriamoji žurnalistika baigia išnykti. Nes žurnalistas žino. Per giliai kapstysi, objektas ar objektai puls tave tildyti. Pasitelkę ne 1995 metų berniukus su beisbolo lazdomis. Dabar beisbolo lazdos kitokios. Su baltomis apykaklėmis. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) uždaužys be lazdų. Nes sąžiningas, pilietiškas žurnalistas savaime tampa neetiškas. Pseudoetiškai aplinkai. Kur jau neetiška klausti valdininko, kur pradangino mokesčių mokėtojų pinigus. Neetiška klausti ministro, kodėl painioja privačius ir viešus interesus.
Neetiška klausti apsimelavusio valdininko, kodėl tamsta meluoji. Neetiška tirti neaiškių žūčių, nerimti, ieškoti atsakymų. Ne sau! Visuomenei! Neetiška netgi garsiai mąstyti. Nes įžeisi gausybę objektų ir puls tave skųsti LŽLEK. Uždusins, užvaikys svetimomis rankomis.
O kas dėl to pralaimės? Visuomenė! Galės skaitinėti euforiškus, iki žurnalistikos dar neišsivysčiusius paistaliukus. Ak, kaip gražiai mes gyvename. Su korupcija, bet ji jau už kadro. Kukū. Pasislėpė. Mat būtų neetiška ją įpaišyti į rožinius paistaliukus. Dar gėlytės nulinks. Ar kokia nors skaitytoja pravirks. Tad tebūnie mūsų Lietuvoje tik šviesa. Jei ne visai šviesa, ją pašviesins “piarščikai”. Jų kasdien tik daugėja. Tai pavojingas simptomas. Nes “piarščikų” pasiūla ima didėti tada, kai didėja tamsių darbų pudravimo, gražinimo paklausa.
Tačiau dar yra žurnalistų, kurie nebijo kalbėti tiesos. Nors LŽLEK jau kompromituoja tikrąją žurnalistiką. O kodėl mes turėtume šios komisijos klausyti? Įrodykite, kad esate asai.
Tegul dabartinė LŽLEK sudėtis pati padirbėja bent mėnesį su diktofonais, fotoaparatais ir vaizdo kameromis. Vienas kitas sakote, kad kažkada dirbote? Dirbote, bet neatsimename. Gal priminkite? Pabandykite atlikti bent vieną žurnalistinį tyrimą. Tikroji žurnalistika visada yra mūšis. Visada yra karas. Tu kariauji už tiesą, o prieš tave kariauja tiriamieji objektai. Ar jie kariauja etiškai? Maloniai sutinka, kad juos demaskuotų? Išvilktų už kaklaryšių į šviesą? Toli gražu. Jie bėga nuo mūsų, šnypšdami “nekomentuosiu”, “neturiu laiko”, “kreipkitės į spaudos atstovą”. Jie sprunka nuo mūsų arba atvirai puola.
Ar kas nors tikėjo, kad jie puls LŽLEK rankomis? Įsivaizduokime. Vyksta mūšis už tiesą. Bet komisijai nerūpi, kad kariaujama už tiesą. Komisijai rūpi, kad mūšyje kariaujančio kareivio nepakankamai išblizginta viena saga ar batas. Ak, kaip neetiška! Spokso į sagą, batą, bet ignoruoja paties mūšio esmę. Ir ignoruos. Nes esmės iš prigimties nesupranta. Arba nesuprasti saugiau. Tikrovė, jei praregėtų, per daug purvina. Per mažai joje rožyčių. Be to, kas praneša apie tikrovę, to asmens niekada nemėgsta valdžia. Štai ir tupi sau komisija saugiai ir sočiai. Bijodama išsišokti, bet tramdydama išsišokėlius. Jei panašios komisijos spręstų, kas etiška, o kas neetiška, būtų nugenėti visi talentingiausi rašytojai, aktoriai, dailininkai, sportininkai, mokslininkai. O kam jų reikia? Vidutinybės gabesnių konkurentų nemėgsta. Nuo neatmenamų laikų.”
Paruošta pagal dienraštį „Respublika”
Vladimiro Beresniovo piešinys „Šventasis”
