Gegužės 19-ąją Kauno fotografijos galerijoje atidaryta fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šešėliuose“. Paroda galerijoje Hanza dienų metu veiks nuo 11 iki 20 val.
Autorius, išgarsėjęs ir laurus skynęs kaip portreto virtuozas, dabar veržiasi į tą sritį, kurioje įprasta ieškoti kuo tikslesnio, dokumentu virstančio vaizdo. Tai sritis, kurioje triūsia ne vienas iškilus fotomenininkas ir, kaip pastebi žymus lietuvių istorikas Alfredas Bumblauskas, tarp kurių Algimantas gali pasirodyti šiek tiek bravūriškas, nes atsisako ieškoti nuotraukų kultūros paveldo registrams.
„Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad Algimantas, atrinkdamas iškiliuosius Lietuvos žmones ir reiškinius, tai darė taikydamas ypač griežtus atrankos kriterijus meninių fotografijų kokybei, ikifotografinius Tūkstantmečio šimtmečius paliko aprašyti istorikams. Tada klausėme: „Ką daryti su tais amžiais, kurių fotografija nesiekia, o jie nesistengė patekti net į knygą? Kaip tada sukurti Tūkstantmečio panteoną? Gal fotografuojant bent tai, kur šių nefotografiškų šimtmečių žmonės atgulė – pilkapius ir senąsias kapines, fotografuoti tai, kur dar šiandien galima nujausti esant protėvių šešėlius – piliakalnius ir senąsias bažnyčias, išlikusius medinius ir mūrinius dvarelius ar rezidencijas ir senamiesčių mūrus?“
Atrodo, kad Algimantas ir pradeda vaikščioti po senąją mūsų valstybę ieškodamas jos žmonių, o gal net ne tiek žmonių, kiek Lietuvos veidų, suvokdamas veidą kaip peizažą su šešėliais ir debesų dramomis. Tiesa, ne vienoje pasirodo ir žmonės, ir laikas čia tampa nebe toks svarbus: ar moterys, traukiančios į bažnyčią Barūnuose, ar berniukai, lakstantys dviračiais Medininkuose. Atrodo, kad taip galėjo būti ir prieš šimtmečius.“
Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukose: Gardino parapinės kapinės (viršuje); Alsėnų rūmai (apačioje)
