Gediminas Jankus. PRANAŠIŠKAS IDEALISTO KŪRĖJO IŠŠŪKIS NŪDIENAI

Jankus__II.JPGGyčio Padegimo „JAH“ Kauno valstybiniame dramos teatre – neeilinis, įsimintinas ir etapinis pastatymas, drąsiai laužantis įprastus sustabarėjusius stereotipus, sukrečiantis giluma ir netikėtais sprendimais. Režsierius, kurio kūrybinė mokykla pagrįsta subtilia ir nuoseklia personažų dvasinio vyksmo analize, itin įtaigios ansambliškos atmosferos kūrimu, giliomis charakterių įžvalgomis, šį kartą nustebino modernių priemonių gausa, mizanscenų įvairove ir netikėtumu, skirtingų žanrų sinteze.

    Scenoje vyksta tikra fejerija, gaivalinga ir pakylėjanti, nes paliečia labai svarbius ir nūnai itin retai akcentuojamus kūrėjo ir aplinkos sankirtos klausimus, kūrybos, kaip kančios išraiškos ir iššūkio lemčiai genezę. Be abejo, tokiems spendiniams įtakos turėjo ir pagrindinio personažo – vieno ryškiausio mūsų modernizmo literatūroje pradininko Juozapo Albino Herbačiausko gaivališka asmenybė, asmenybė, savo maišto ir dramatizmo kūryboje ir gyvenime pavyzdžiu prilygstanti iškiliausiems. Prieštaringa, gaivalinga, nuolat savo paradoksais ir nelauktais iššūkiais miesčionis ir prisitaikėlius intelektualus šokiruojanti figūra prieš mus atsiskleidžia filosofiniu, istoriniu, literatūriniu, ir, kas manau, svarbiausia – pranašišku aspektu.

    G. Padegimas vertas pagarbos ir padėkos ne tik už šio neeilinio mūsų kūrėjo veiklos priminimą. Kultūrologinė jo veikla praturtino atradimais ne vieną prieškario teatralo, literato biografiją. Tačiau J. A. Herbačiauskas, manau, tas retas ir ypatingas atvejis, kuomet besąlygiškai ir nuoširdžiai įsigyvenama bei įsijaučiama į charizmatiškos, savo ypatingą pašaukimą suvokusios, tačiau nesuprastos ir amžininkų netgi pajuoktos asmenybės vidinę dramą. Užmirštas ir literatūros istorijos paraštėse atsidūręs kūrėjas nūnai kūrybinės grupės pastangų ir pasišventimo dėka tampa mūsų kultūrosofijos ryškiu akcentu, užima jam prideramą vietą.

    Tačiau spektaklis – ne smulkmeniškas biografinis atpasakojimas, o svarbiausių, kertinių būties, tikėjimo, meilės ir kūrybinės kančios klausimų narpliojimas, pasitelkiant išsamų ir gilų istorinį bei kultūrinį kontekstą. Tas kontekstas toks aktualus ir nūdieniškas, kad pranašiškos pagrindinio personažo įžvalgos priverčia ne tik susimąstyti, bet suneramina ir sujaudina.

    Taip sutapo, kad J. A. Herbačiausko asmenybė, literatūrinis ir eseistinis palikimas ne taip jau seniai pradėtas dar išsamiau analizuoti (Vaiva Narušienė, Eugenija Vaitkevičiūtė), be to, dar sovietmečiu išleistame „Lietuvių literatūros kritikos istorijos“ dvitomyje tilpo kai kurios J. A. Herbačiausko nuosaikiausios publikacijos,menkai žinomų literatūrologinių faktų yra pateikę Leonas Gudaitis, Vytautas Kubilius, kai kurių prieškario kultūrininkų memuaruose šmėkšteli įspūdžių apie paslaptingąjį ir keistą „dvasregį“ nuotrupos…

G. Padegimas, po kruopelę rinkdamas medžiagą apie Herbačiauską, visų pirma rėmėsi jo kūryba. Moderniosios poezijos posmus keičia ištraukos iš kritikos straipsnių, atsivėrimai, dienoraščiai, amžininkų prisiminimai – visa tai susidėlioja į literatūrinį koliažą, kuriame atsisakyta tradicinės draminės sampratos, o tai savo ruožtu diktuoja ir sceninius sprendinius. Taigi šiuo atveju G. Padegimas turi dvigubą krūvį ir atsakomybę – jis ir autorius, ir režisierius. Manau, kad itin taikliai autorius įvardino šį laisvos dvasios kūrinį-koliažą – „dokumentinė fantasmagorija“, visiškai atinkantį sceninę traktuotę. Akivaizdu, kad remiamasi kruopščiai rankiotais duomenimis, išlikusiais archyvuose ir muziejuose, tačiau ši dokumentika tik pagalbinė priemonė, išryškinanti svarbiausius kūrėjo gyvenimo ir kūrybos etapus.

Nereali, anapusinė iliuzija, mirusiųjų kuždesiai, kraupūs vaizdiniai ir faustiškosios dvasios nerimas, iššūkis Kūrėjui, puikybė ir nusižeminimas, nelygi kova su šio pasaulio tuštybe ir menkybe, viršūnių siekis, pakilimai ir nuopoliai, ir nuolatinė kančia, kūrybinė graužatis – visa tai, man regis, yra svarbiausi šios fantasmagorijos motyvai. Kuomet jie vyrauja – laimi visas spektaklis, atsiskleidžia netikėčiausios herojaus dvasinio virsmo ir vyksmo detalės. Kai dokumentikos ir nekritiškai persijotų amžininkų prisiminimų įtakotas autorius juos akcentuoja – nukrypstama buitinių paveikslėlių link, pranyksta magiška atmosfera. Laimei, tokių vietų nėra daug.

Taigi, G. Padegimas, entuziastingai ir pakylėtai pristatydamas mums Herbačiauską, nesinaudojo įprastais draminiais ir sceniniais metodais. Režisuodamas veikalą, jis drąsiai pasitelkė šiuolaikines technologijas – scenoje ekrane ne tik keičiasi vaizdai ir kompozicijos (video menininkas – Simonas Glinskis), bet ir vyksta tiesioginė monologų ar pokalbių transliacija, pertraukianti veiksmą ir taip netikėtu rakursu atskleidžianti veikėjų ar pagrindinio personažo pamąstymus, jų ateitį ir dažniausiai tragiškus likimus. Tas bylojimas lyg iš Anapusinio pasaulio ekrane yra įtaigus ir suteikiantis spektakliui magišką aurą. Veikėjai, pertraukdami veiksmą, kalbasi ar pasakoja apie tai, kas juos dar tik ištiks, o įspūdis toks, lyg tai įvyko dabar. Toks susidvejinimas, primenantis senąsias kino kronikas, padeda įtikinamiau charakterizuoti personažus.

Fantasmagorijos pirmas veiksmas vyksta Lenkijoje, Krokuvos kabarete „Žaliasis balionėlis“, antras – jau Lietuvoje, akcentuojant garsiąją „Konrado“ kavinę. Tai, be abejo, sąlygota paties J.A. Herbačiausko biografiniais faktais, ir režisierius, pabrėždamas skirtumus tarp jauno, tik pradedančio kurti maištaujančio menininko ir brandos pasiekusio kryptingo idealisto ir pranašo įveda du aktorius. JAH-1 – Mikalojus Urbonas, JAH-2 – Sigitas Šidlauskas. Mano manymu, vykęs pasirinkimas ir abu susidoroja su didžiulių dvasinių pastangų ir kančios reikalaujančiais vaidmenimis. M. Urbonas įtikina jaunatvišku maksimalizmu, bekompromisine laikysena, tuo tokiu brangintinu ir nūnai retu tikėjimu savo pašaukimu. Įtikina lietuvybės aukštinimu, nors pakanka lenkiškos-europinės kultūros akcentų (šiaip ar taip, veiksmas – Krokuvoje).

Kodėl pirmasis, lenkiškasis veiksmas man pasirodė išbaigtesnis, gaivališkesnis? Kodėl tokie įtikinami ir M. Urbonas ir jau pasirodantis it ateities vizija S. Šidlauskas? Kodėl tokia betarpiška ir draugiška aplinka, tvyranti tarp lenkų ir lietuvių? Ir ne tik. Jaunasis Herbačiauskas (Jaunutis-Vienuolis) būtent šiame veiksme atskleidžia tragiškas ateities užuomazgas, parodo kūrybos kančią ir mestą iššūkį Dievui. Nuo nerūpestingos kabareto atmosferos ir linksmybių itin jaudinančiai ir įtikinamai atskleidžiamas herojaus vidinis vyksmas, pakylėjimas į dvasines aukštumas. Jis kupinas kančios ir graužaties. JAH-1 – M.Urbonas natūraliai įkopia į aukštesnį savo AŠ, jis tampa JAH antruoju, išsilaisvinusiu nuo šio pasaulio tuštybės pinklių ir Šėtono spąstų.

Manau, kad pirmojo veiksmo įtaigumas ir poveikis sąlygotas ne tik šių detalių. Visų pirma, jaunasis JAH čia ne vienišas. Jį supa ištikimų bendraminčių lietuvių būrelis (gaila, kad neliko vietos M. Riomeriui), palaikantis, pritariantis ir remiantis. Galų gale ir lenkų jaunieji intelektualai gerbia ir myli mūsų jaunąjį romantiką idealistą, o ir mirusiųju pasaulis jam paklūsta, nors bendravimas su Anapiliu itin pavojingas ir graso pražūtim. Šie trys klodai susipina tarpusavyje, karts nuo karto pradeda vyrauti požemių vėlinai ir vėlės, skamba įtaigios paties poeto eilės, nelauktai aidi nerūpestingas JAH „sukur-mukur“ ir smagiai kilnoja katiliukus kabareto lankytojai… Visa tai tampa ypatingai aukštos prabos deriniu, tikra fejerija, dvasios ir realybės viesulu.

M. Urbonui tinkamai ir su polėkiu talkina kolegos. Itin vykęs Ingos Mikutavičiūtės žemaičiuojančios modernistės S. Čiurlionienės-Kymantaitės paveikslas, rimtuolio skulptoriaus P.Rimšos (Tomas Erbrėderis), lenkų kolegų T.Boy-Želenskio (Henrikas Savickis), J.A. Kisielewskio (Ridas Žirgulis), T. Micinskio (Artūras Sužiedėlis) personažai. Beje, daugelis aktorių atlieka po keletą visiškai skirtingų vaidmenų, atskleisdami ir vokalinius, ir šokio gebėjimus. Juk visame spektaklyje skamba muzika ir dainos (kompozitorius – Giedrius Kuprevičius, koncertmeisteris – Kęstutis Jakeliūnas), šokama (choreografas – Andrius Kurienius).

Taigi, tai ne tik verbalinė linija. Itin ryški judesio ir melodijos, kaip naujos kokybės ir aukštesnės pakopos simbolika, ir vėlgi, pirmame veiksme toji simbolika organiškesnė ir labiau koncentruota. Net numirėliai (R. Šukytė, K. Povilaitis, U. Žirgulė, A.Keliuotytė) ar kabareto lankytojai ir padavėjai (A. Budnikas, G.Aničaitė, N. Nekrašiūtė, E. Vadoklis, G. Ramanauskaitė) itin jaučia užkoduotą dažnėjantį ritmą, kylantį ir vėl atslūgstantį nerimą, džiaugsmo ir nevilties ženklus, siunčiamus iš M. Urbono pakylėto kalbėjimo ir deklamacijos.

Be to, manau itin vykusi šiame veiksme yra A. Jakšto-Dambrausko (Saulius Čiučelis) kritikos choro scena. Autentiškas tekstas, sklindantis iš ekrano, pagyvinamas ir visiškai naujai nušvinta, jį atliekant improvizuotam chorui. S. Čiučelio A.Jakštas, tradicinės ir tuo pačiu dogmatiškos literatūros apologetas, tampa jaunojo JAH kūrybos aršiu neigėju, beje, kaip ir visos tuometinės moderniosios, „dekadentinės“ literatūros – ir S. Kymantaitės, ir B. Sruogos, Z. Gėlės ar A. Lasto… Ši takoskyra yra labai svarbi, nes tai nebuvo vien literatūrinių mokyklų ginčas. Vėliau, jau Lietuvoje, šis ginčas pasiekė daug platesnį, universalų lygmenį, peraugo į filosofinį laisvos valios ir užsakomosios, ar „reguliuojamos“ kūrybos priešpriešą.

Akivaizdu, kieno pusėje liko J.A. Herbačiauskas. Kūrėjo idealizmas ir bet kokiais būdais žadinimas apsnūdusios lietuviškos dvasios – šit kertiniai jo gyvenimo ir veiklos Lietuvoje akcentai.

Antrame veiksme Sigitas Šidlauskas – tikras vulkanas, žaižaruojantis, spjaudantis siera ir prakeiksmais, aiškinantis, besisielojantis, didingas savo pranašo poza ir toks jautrus ir pažeidžiamas, susidūręs su chamizmu, abuojumu ir debilizmu. Aktorius puikiai perteikia kūrėjo, įtikėjusio savo misija, audringą būdą, nesitaikstymą su bet kokia pusine tiesa, nepakantą melui ir veidmainystei. S. Šidlauskui tai perteikti be galo sunku. Tuo ir skiriasi antrasis veiksmas – čia JAH-2, galima sakyti, vienišas karys. Likęs beveik vienas, nesuprastas, girdintis dažniausiai patyčias ir pajuoką. Kur gi toji betarpiška, bičiuliška Krokuvos atmosfera? Kur lietuviai bendražygiai? Neatpažįstamai pasikeitusi S. Čiurlionienė-Kymantaitė tik purkštauja, be žodžių tipendama nuo stalelio prie stalelio… Patriotas (A.Pintukas) skiemenuoja apie antivalstybinę veiklą, net J.Tumas-Vaižgantas (A. Budnikas) bara mūsų idealistą, o apie B.Sruogą ir V.Krėvę-Mickevičių apskritai atskira kalba…

Taigi, šioje dalyje Herbačiauskas pabrėžtinai vienišas, ir jam tenka didžiulė moralinė našta, kovojant už savo idealus. Šiokia tokia paspirtimi jam tampa Juozas Keliuotis (Aleksandras Kleinas), kurio skelbtais prisiminimais remiasi režisierius ir todėl kai kurios pasakojamosios scenos tampa J.Keliuočio panegirikomis ir monologais. A. Kleinas, toks tipinis teigiamo personažo tipažas, gan sėkmingai susidoroja su rizika nuslysti į vienplanę traktuotę ir tampa tinkama atsvara visai slogiai ir priešiškai aplinkai. Labai jautri ir daugiaprasmė J. Keliuočio ir Herbačiausko žmonos Teonos (Audronė Paškonytė) susitikimo scena.

„Konrado“ kavinės lietuviška atmosfera kuriama panašiai, kaip pirmame veiksme, tik, kaip minėta, čia bičiulių ir bendraminčių mažoka. Bet galbūt tai sąmoningai akcentuoja režisierius. Juk visų sričių meno kūrybos kritika, drastiški išsišokimai ir kavinių gandais apauginti aštrūs ir žeidžiantys mūsų herojaus apibūdinimai praretino draugų gretas. S. Šidlausko JAH įsipainioja į konfliktines situacijas, sąmoningai provokuoja, žeria patyčias ir nuoširdžiai stebisi, kodėl jo nesupranta ir stengiasi atsakyti tuo pačiu arba bent ignoruoti. Nuolat augančią įtampą sušvelnina muzikiniai intarpai, kuriuos „gyvai“ atlieka Giedrius Kuprevičius (Leiba Hofmekleris), skambančios lyrinės baladės ir betarpiška kavinės lankytojų laikysena. Apskritai daugelis epizodinių vaidmenų įsimena, nors dažniausiai jie tik ženklai ar punktyrai JAH gyvenimo ir kūrybos dramoje.

Dramatizmo ir tragiškumo nuojautų kupinas Herbačiausko gyvenimas scenoje atskleidžiamas ir per jo komplikuotą santykį su tikėjimo tiesomis. JAH – aliuzija į Senojo Testamento Dievą, tačiau mažai užuominų apie Naująją Sandorą. Kaip senovės pranašas jis nuolat gundomas ir klaidinamas šio Pasaulio kunigaikščio, ir ezoterikos, okultizmo bei kabalistikos suvinkliotas, nelengvai vaduojasi iš Šėtono žabangų. Pastatyme ši titaniška vidinė dvasios kova gan ryški, ir tai akcentuoja scenografija (scenografė – Birutė Ukrinaitė).

Visų pirma, tikėjimo simbolis – kryžius, bene svarbiausia detalė scenoje, kuris kulminaciniame momente trenksmingai krinta ir atveria sudarkytą Išganytoją, tampa akivaizdžia nuoroda į apverstą kryžių – Šėtono ženklą. Šios šiek tiek užslėptos „šėtoniškos mišios“ beje, vyksta beveik per visą pirmą veiksmą, kadangi tokių apverstų kryželių prismaigstyta kiekvienoje pastalėje, ir tik vėliau, ženklinant herojaus vidinį apsivalymą, kryželiai“ grąžinami į tinkamą padėtį.

Pats scenovaizdis su judančiais universaliais staleliais, paslaptingomis nišomis ir besiplaikstančiomis baltomis drobulėmis pakankamai išraiškingas ir mistiškas. Sėkmingai panaudota ir dalis žiūrovų salės, kuomet šonuose susibūrę Herbačiausko oponentai kelia triukšmą. Beje, itin informatyvi ir su meile bei išmanymu parengta spektaklio programa, kurioje gausybė menkai žinomų ar visai nežinomų faktų bei biografijų (Sudarytojos – Jurga Knyvienė ir Monika Jašinskaitė).

Grįžkime į „Konradą“. Be mano minėtų veikėjų, bene pagrindiniai JAH priešininkai – B. Sruoga (Egidijus Stancikas) ir V. Krėvė-Mickevičius (Ričardas Vitkaitis). Jeigu E. Stanciko B. Sruogai dar yra galimybė diskutuoti, ginčytis, pulti, deklaruoti savo tiesas, tai R. Vitkaičio situacija nepavydėtina. Jo herojus tik tampo didžiulį portfelį ir prie stalelio dėlioja ar susirenka šachmatų figūras. O juk Herbačiauskas gan aršiai konfliktavo su V. Krėve, tačiau priešpriešos spektaklyje tarp jų labai mažai. E. Stancikas įtaigus ir impulsyvus, o scenose su mūsų herojumi – pabrėžtinai, iš aukšto, lyg ex cathedra, kaip tikras profesorius, dėstantis visiems žinomas tiesas, taip provokuodamas impulsyvųjį pašnekovą.

Tačiau šios kiek subuitintos smulkmenos negali sumenkinti, mano manymu, bene svarbiausio pasiekto spektaklio tikslo – tai atviro ir kategoriško kultūrbolševizmo esmės atskleidimo ir pasmerkimo. „Trečio fronto“ literatūrinio sąjūdžio aktyvistų, bolševikbernių atvira agitacija – viena geriausių ir įspūdingiausių spektaklio scenų. Tos raudonom skepetom pasipuošusių bolševizmo apologetų skanduotės, ekrane mirgant dokumentiniams kadrams iš stalinistinių paradų Raudonojoje aikštėje koncentruotai parodo tuometinių mūsų kai kurių „šviesuolių“ išdavikišką trumparegystę. Šit būtent čia ir slypi Herbačiausko pranašiška jėga ir dvasios stiprybė. Būtent čia jis nesutaikomas stalininių intelektualinių kokečių priešas. Jis puikiai jautė ir žinojo, ką Lietuvai ir Europai gali atnešti Stalino „rojus“ – tik kančias, prievartą, ir vergystę. Būtent šiuo aspektu jis pranoko tuos savo oponentus intelektualus, apakintus parodomojo „darbo žmonių valstybės“ blizgesio ir savo laikysena prisidėjusių prie valstybingumo žlugimo.

G. Padegimas šiuo pastatymu ne tik įtaigiom meninėm priemonėm sugrąžino mums Juozapą Albiną Herbačiauską. G. Padegimas priminė skaudžias ir dramatiškas pranašo kūrėjo ištarmes apie Lietuvą. Tos ištarmės itin aktualios nūdienai. Šliaužiantis kultūrbolševizmas atsigavęs ir graso mūsų valstybingumui, kaip kadaise. „Šėtonas paleistas nuo grandinės…“

 

 

Panašūs straipsniai