Ar pastebėjote, kad didžiosios metų šventės – Kalėdos, Velykos ima prarasti savo natūralų „kvėpavimo ritmą“? Jų laukimas, ruošimasis dažnai pavirsta tik skubėjimo, apsipirkimo ir virškinimo prieš televizorių rinkiniu. Paskui pasidaro liūdna, kad šventinės dvasios tarsi ir nepajutome…
Etnologai sako: taip yra todėl, kad ignoruojama Velykų šventės dramaturgija, jos dvasinis ir religinis turinys. Jeigu mūsų šventės laukime nebuvo Didžiosios savaitės su kiekvienos jos dienos augančia kulminacija, nesusimąstyta, ką skelbia sekmadienio rytą aidintys bažnyčių varpai, sunku pajusti ir Prisikėlimo džiaugsmą, vidinį dvasinį ūgtelėjimą. O psichoterapeutai paantrina: kaltas vis greitesnis gyvenimo tempas, komercijos siekis viską išnaudoti ir… mūsų pačių įtikėjimas, kad tik materialinės vertybės lemia gražų ir laimingą gyvenimą.
Kartais pagalvoji: kaip suspėdavome pasiruošti šitoms šventėms ir jas gražiai, nors nesiafišuodami, atšvęsti sovietmečiu? Juk tada buvo taip sunku nusipirkti ko nors skanesnio. Niekas neduodavo laisvadienių, o kai kur darbovietėse po Velykų net šiukšliadėžes tikrindavo, ar nėra margučių lukštų. Tačiau anuomet patirtą artėjančios šventės džiaugsmą atsimenu labai ryškiai.
…Močiutė visą savaitę pluša prie puodų ir skardų – verda šaltieną, kepa pyragus. Komanduoja, kur ir ką išvalyti, o Didįjį penktadienį budriai seka namiškius, kad neužvalgytų mėsos. Senelis, ankstų Velykų rytą susiruošęs į mišias miestelio bažnyčioje, senu vilnoniu šaliku iki veidrodinio spindesio blizgina savo aulinius. Tėvai parvažiuoja iš Prisikėlimo Kauno katedroje ir pasakoja: žmonių tokia gausybė, kad spūstyje ištrūko paltų sagos…Tik mes, vaikai, į bažnyčią neiname – kad nebūtų nemalonumų mokykloje. Nors ir mokytojai žino, kad mokinių namuose Velykos švenčiamos, ir mums jokia paslaptis, kad beveik visi mokytojai irgi švenčia…
Šeimose, kur dar ir dabar yra senąsias tradicijas išlaikiusių senelių, ir Kalėdos, ir Velykos būna kitokios – jaukesnės, tikresnės. Tačiau toji karta jau išeina iš gyvenimo. Kai jų visai neliks, kas vaikams pasakys: Užgavėnės – ne tik blynai, Kalėdos – ne vien eglutė ir nesibaigiančios dovanos, o Velykos nėra kiaušinių dažymo šventė?.. Per Lietuvos gyventojų surašymą dauguma tautiečių įvardija save katalikais. Tačiau per Velykas, Kalėdas labai dažnai švenčių „kaltininkas“ – tas, kuris gimė, prisikėlė, – lieka užmirštas.
Galima būti ateistu, laisvamaniu – tai žmogaus pasirinkimas. Tačiau savo papročių, kaip ir krikščionybės istorijos bei jos pagrindinių tiesų, nepažinimas – ne tik paprasčiausias tamsumas, bet ir ženklas, kad tauta praranda savisaugos instinktą. Europa, atsisakiusi paminėti savo krikščioniškas šaknis šalių bendrijos Konstitucijoje, ima pasiklysti tarp beribės tolerancijos ir savo tapatybės išsaugojimo. Ar nebus to liberalumo kaina per didelė? Nuo savo tradicijos bėgių nuvažiavusiai Europai netolimoje ateityje vietoj Velykų gali tekti švęsti ramadaną.
