2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Regina Jokubauskaitė: „Susiplakiau su antrąja jaunyste"

Eglė Leonovienė

Sp.masinele_II.jpg„Jei būtų galima gyvenimą atsukti atgal, savo darbo nekeisčiau!

Pats Dievulis man nurodė, ką turiu daryti. Jūs tik įsiklausykite: „Skaitė Jokubauskaitė!“ – juokiasi LRT veteranė, „Sveikinimų koncerto“ vedėja, kurios kiekvieną šeštadienį prie ekrano laukia visos Lietuvos sukaktuvininkai. Susitinkame televizijos kavinėje, tačiau Regina Jokubauskaitė praskleidžia pačios keptų kvapnių mielinių bandelių maišelį: „Didesnės – su mėsos, mažesnės – su obuolių įdaru. Mano „namų darbai“ – juk atėjau susitikti su „Šeimininke“!“ Skubame užsisakyti arbatos – pašnekesys užtruks.

Kaip nutiko, kad 1969-aisiais pradėjote dirbti LRT?

Dirbti LRT nė neplanavau – ruošiausi būti anglų kalbos mokytoja. Per pirmąją praktiką Betygaloje supratau, kad bus nelengva, ne juokais išsigandau – esu neorganizuotas, kamerinis žmogus. Toje pačioje Betygaloje darydama tvarką mano draugė atsitiktinai rado laikraščio „Kalba Vilnius“ skiautelę – joje buvo skelbimas, kviečiantis dirbti diktore radijuje. Ji iš karto pakliuvo ant kabl iuko, aš ėjau kartu tik norėdama ją palaikyti per atranką. Nutiko taip, kad priėmė... mane. Nebaigusi studijų įsigijau darbą, tad visai nesijaudinau dėl ateities. Tiesa, draugė ant manęs užpyko, bet vėliau susitaikėme.

O tai, kad penkerius metus dirbusi radijuje perėjote į televiziją ir tapote „Panoramos“ veidu, taip pat atsitiktinumas?

Vėlgi viskas susiklostė kažkaip savaime. Nutiko taip, kad gyvybiškai skubiai reikėjo „Panoramai“ diktorės. Iš kur paimti? Visų žvilgsniai nukrypo į radiją. Atrinko tris, tarp jų – ir mane. Ir vėl susiklostė taip, kad likusios dvi dėl asmeninių priežasčių atsisakė pasiūlymo – likau aš. Vertinau ir lig šiol vertinu save labai kritiškai: nesu gražuolė – vidutinybė, tokia visai nieko! Nepretendavau į gražuoles, bet tais laikais didelio grožio ir nereikalavo – svarbu taisyklinga tartis ir tvarkinga išvaizda.

Po trijų dešimtmečių darbo LRT padėjote pareiškimą išeiti...

Pradėta reikalauti, kad žinias skaitytų tik žurnalistai. Esu taiki natūra, tad, kiek pasiblaškiusi ir neradusi darbo, perėjau dirbti įgarsintoja į TV3. Trejus metus kartu su Sauliumi Sipaičiu kalbėjome už serialo „Žavūs, drąsūs“ herojus. Serialas baigėsi, mano darbas – taip pat. Kurį laiką sėdėjau namuose, nieko nedirbau, tik mezgiau, mezgiau ir vis labiau klimpau į niūrią nuotaiką. Gelbėjimosi šiaudą ištiesė tas pats kolega – pakišo skelbimą, kuriame buvo kviečiama naujai atsidariusioje „Maximoje“ skaityti reklamas, prigrasė, kad būtinai nusiųsčiau savo CV. Dukra padėjo parašyti tokį, kad nepriimti buvo neįmanoma! Po savaitės nervingo laukimo – skambutis: „Priėmė!“ Jūs net neįsivaizduojate, koks buvo konkursas, kiek aktorių, garsių žmonių į tą vietą pretendavo...

Sakėte, kad nesate itin bendraujantis žmogus, tad kaip sekėsi dirbti parduotuvėje?

Iš pradžių viskas man buvo prieš plauką: žmonių – minios, erzelynė, triukšmas; sėdėjau tokioje vietoje, kur tekdavo išklausyti nepatenkintų pirkėjų priekaištus, padėti surasti prekę, susiorientuoti erdvėje. Ilgainiui parduotuvę žinojau kaip savo pačios virtuvę! Ko aš ten tik nedariau... Maloniai pradžiugdavau, kai mane atpažinę žmonės pakalbindavo, kiti ir gėlytę padovanodavo – tuo metu man tai suteikdavo jėgų. Manau, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis atneša žmogui kažką naudingo: tapau drąsesnė, vikresnė, judresnė, pradėjau geriau orientuotis. Iki šiol esu „Maximos“ balsas“, tik dabar įrašuose skaitau reklamas.

Gyvenimas – tarsi į viršų kylanti spiralė: po 11 metų ir vėl grįžote į LRT, esate „Sveikinimų koncerto“ vedėja!

Sveikinimų koncertas – likimo dovana. Dievas daro taip, kad man būtų viskas gerai! Aš atjaunėjau, buvau priversta pasitempti, gal labiau save pamilti... Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu šios laidos prasmę. Ji itin reikalinga senyvo amžiaus žmonėms. Kiekvienam iš mūsų reikia pripažinimo, norisi pasididžiuoti šeimos santarve, vaikais, darbais, talentu, kantrumu, tylumu... Išgirsti savo vardą, pavardę, savo vaikų, anūkų ir artimųjų vardu ištartus palinkėjimus – tai savotiška pripažinimo atmaina. Vienas laimingas radęs pasagą, o kitas – tik uknolį (pasaginę vinį – red. past.)...

Ar nepabosta skaityti vienas į kitą panašių sveikinimų?

Savo darbą stengiuosi atlikti iš širdies. Pluša visas kolektyvas: vieniems reikia parinkti gražius žodžius, kitiems – muziką. Daugelis, kaip ir jūs, klausia, ar nepabodo skaityti tą patį? Anksčiau bodėjausi, atrodė banalu, o dabar suprantu, koks svarbus su meile ištartas žodis, todėl kiekvieną sveikinimą skaitau tarsi asmeniškai, mėgaujuosi vardų skambesiu. Man gera, nes tai, ką darau, žmonėms brangu. Esu dėkinga žiūrovams už dėmesį: gaunu malonių laiškų, retsykiais gėlių, o kartą moteriškaitė perdavė dėželę su tekstilinėmis gėlėmis, gal kada pasipuošiu. Tokiomis akimirkomis širdis suspurda – smagu, kad žiūrovai labiau vertina mano šiltą, gerą žodį negu nevykusią išvaizdą, susikaustymą prieš kamerą! Visą gyvenimą vidinės įtampos taip ir nesugebėjau atsikratyti – man labai sunku atsipalaiduoti. Mikrofoną mėgstu labiau nei kamerą!

Dar viena nauja Jūsų veikla – knygų įgarsinimas įrašams aklųjų draugijoje...

Labai mėgstu skaityti knygas. Ne vienadienius romanus – tokias, kurios prabudina visus sielos užkampius. Viena mėgstamiausių, privertusių pasinerti į moteriškus išgyvenimus – Migelio Delibeso „Penkios valandos su Mariju“. Skaitydama kartais mėgaujuosi ne knygos turiniu, o autoriaus kalbos turtais, kaip sakė viena kolegė, vaizdingai sunertais nėriniais. Tiesa, laisvalaikiu knyga rankose atsiranda retai, o čia nori nenori – reikia! Man tai daugiau nei penkiaguba nauda: ir knygas skaitau, ir artikuliaciją lavinu, ir pinigėlių gaunu.

Jau esate pensijoje, ar nesinori mesti visų darbų ir pelnytai ilsėtis?

Matyt, tokia jau mano natūra: nemoku griežtai pasakyti „ne“, ilgai nesvarstau, ar apsimoka, kas ir kodėl, malonu, kad kreipiasi į mane, kad esu reikalinga, jei sugebu, moku, kodėl gi ne?..

Eteryje visiems linkite laimės, o ar dažnai pati apie ją susimąstote?

Laimė, kai nei fiziškai, nei dvasiškai nieko neskauda, kai gerklės ašaros negriaužia. Laimė – akimirkos būsena. Viskas gyvenime juk yra laikina: vieną dieną rauni plaukus, smurgas bėga, o kitą dieną net verkti nesinori... Juokinga, kad džiaugsmai taip pat praeina. Ir pats žmogus keičiasi.

Ką labiausiai vertinate žmonėse?

Leidžiu sau prabangą būti atvira. To paties tikiuosi ir iš kitų žmonių. Deja, mažai yra tokių, su kuriais norisi ir gera būti. Ypač traukia gražūs, turtingos dvasios, paprasti, sąžiningi žmonės, vertinantys kito sielos šilumą. Su amžiumi supratau, kaip smagu yra duoti, o ne imti. Šiaip be jokios progos, raginimo, nelaukiant padėkos, įsipareigojimų. Kai duodi kitam, ilgai prisimeni, kai gauni, greitai pamiršti! Smagu, jei iš tavęs gavęs dovaną žmogus nuoširdžiai pasidžiaugia. Man patinka dovanoti gėles, savo mezginius.

Kaip pasikeitė gyvenimas pradėjus vesti „Sveikinimų koncertą“?

Iš prigimties esu kaimietė – gimusi Skaudvilėje, kur ir dabar gyvena mano tėvukas, tad jei netyčia atsiranda laisvo laiko, prie veidrodžio nestoviu, į parduotuves neskubu, o einu į sodą, tvarkau namus arba gaminu. Kasdieninio poreikio gražintis nepuoselėju, nors mano vyrui labai patinka, kai „plunksnas pasidedu“ – tai nutinka trečiadieniais, kada įrašinėjamas „Sveikinimų koncertas“. Todėl patenkindama moterišką tuštybę labiau pradėjau domėtis mada, dažniau apsilankau parduotuvėse, kosmetikos salone. Tai bartų mane kosmetologės sužinojusios, kad veidą prausiu muilu, po pudra kremo netepu...

Visą gyvenimą svajojau apie purius plaukus, o maniškiai, kaip ir charakteris, – tiesūs! Bėgu daryti cheminio, paskui dažyti plaukų, pasirodo, kad juos iššukuotum, reikia dar ir balzamo! Pavargusi grįžtu namo, o vyras klausia: „Tai čia gerai? Taip ir bus?“ „Aišku gerai!“ – atšaunu. Šeštadienį prieš „Sveikinimų koncerto“ transliaciją tekina lekiu iš daržų, vyras meta rūkyti ir aptarinėjam mano abrozdą: „Nu?“ – „Nu gal...“ Tada pradedu gintis ir teisintis, studijuoti, kaip geriau laikyti rankas, kuria puse pasisukti. Viena pažįstama užjautė mane: „Jaunystė – kai žmogus nori atrodyti, vidutinis amžius – kai siekia turėti, mūsų amžiuje norisi tiesiog būti, o tau dar reikia ir gerai atrodyti... Kaip tau sunku!“ Susiplakiau su antrąja jaunyste...

Grįžusi po darbų jaučiatės išsekusi?

Mano gyvenimo variklis: „Laikas ein, darbas nein!“ Aš visą laiką ką nors darau ir darau labai greitai, nemėgstu sėdėti rankų sudėjusi. Džiaugiuosi, kad esu moteris. Vyrai dažnai neturi ką veikti: alų gurkšnoja, vaikštinėja, rūko. Užjaučiu juos! Ir mano vyras toks, tenka jį užimti – juk šiandien madinga kalbėti apie šeimos darną, bendravimą, tarpusavio supratimą! Todėl ir žaidžiame stalo žaidimus, o iš tiesų man rūpi kuo greičiau užsiimti kuo nors moteriška. Žaisdama aš dirbu ir vis galvoju „Dar vieną partiją ir viskas!“

Kas Jūsų šeimoje galva? Vyras Aloyzas – medikas, laiko save svarbiu, nes uždirba didesnius pinigėlius nei aš, tad linkęs vadovauti. Aš – vykdytoja, praktiški dalykai man greitai ir gana paprastai įveikiami, bet imuosi jų ne tada, kada vyras nori, o tada, kai man noras ateina!

Susitikimo pradžioje pasidžiaugėte dailiai pavykusiu megztuku anūkėlei. Mėgstate rankdarbius?

Pagal horoskopą esu Žiurkinas, gal todėl mėgstu kaupti atsargas, linkusi viską tempti į namus. Kai dirbau „Maximoje“, buvau tokia pat auka kaip ir visi kiti, gal net dar didesnė: nusiperku kokį daiktą ir paslepiu, kad vyras nesupyktų, po kurio laiko pamirštu ir dar vieną tokį patį atsitempiu... Lygiai tas pats kalbant apie rankdarbius: labai mėgstu megzti, todėl siūlų ir visokių kitokių gėrybių – kalnai! Vyro barama susitvarkau, sukišu į maišus ir išnešu, o po pietų jau gailiuosi... Sergu „mezgimlige“, esu fiziškai priklausoma nuo mezgimo. Jis man dovanoja ramybę. Ne, paklodžių nemezgu – į šį užsiėmimą žiūriu kūrybiškai! Mezgu sau ir vyro anūkams; dukros spinta jau pilna, o vyrui reikia tik kojinių į kaliošus. Baigiu pusantrų metų anūkėlei megztuką, teliko užtrauktuką įsiūti. Jį nėriau vąšeliu, o paskui išvarsčiau spalvotais siūlais. Megzdama dažnai pagalvoju, koks drabužis tiktų pasipuošti televizijoje...

Gyvenate sodų bendrijoje už Vilniaus, ko gero, žemės darbai nesvetimi?

Pergyvenau visas bandymosi kabintis į žemę fazes: gėlynai, lysvės, pievelė, šiltnamis. Deja, turime augintinę – vokiečių aviganę Briksę, kuri visą žiemą karaliavo mūsų šešių arų žemės plote, o voljeras tebuvo jos valgomasis. Su siaubu galvoju apie pavasarį: pernai pripirkau spalvoto mulčio ir išpuošiau gėlyną – išrausė, pasodinome avietes – dantimis išrovė. Laimė, yra šiltnamis ir paaukštinta lysvė prie kaimyno tvoros, ant kurios prisodinu pelėžirnių. Mano gėlynai išsibarstę po visą plotą. Jie primena kaimo darželius: tulpės, flioksai, katilėliai, ežiuolės, kardeliai, kanos, gumbinės begonijos, levandos. Labai mėgstu svyrančias gėles – jų loveliais ir vazonais apkabinėju visus namus, tvoras. Kiaurą vasarą akį džiugina žemaūgiai jurginukai. Tarp gėlių puikiai dera bazilikai, mairūnai, krapai, raudonėliai ir net moliūgai, cukinijos: dekoratyvu, gerai dera, galima paruošti skirtingų patiekalų. Cukinijos įmaišau net į mėsos faršą – minkštesnis pasidaro.

Kad esate puiki šeimininkė, įrodo ir „namų darbai“ – mielinės bandelės!

Šeimininkauti man patinka, tiesa, sudėtingų ir ilgai gaminamų patiekalų nemėgstu – darau tai, kas skanu ir greita. Vyras nėra Rytų virtuvės gerbėjas, todėl negaminu ir saldžiarūgščių patiekalų. Daugelį valgių skaninu peletrūnais; jie būtinai turi būti prancūziški – rusiški kartūs, be saldaus prieskonio. Itin vertinu orkaitėje kepamus patiekalus: pašovei ir ramu, gali megzti! Kovo pradžioje – vyro gimtadienis, jis mėgsta švęsti visą savaitę. Tuomet iš panikos susergu: kaip įtikti, ką padaryti, kad visiems būtų gardu? Labai kompleksuoju, nors visi mano vaišes giria!




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)