2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žibuoklės tarp senų kaliošų

Rūta KANOPKAITĖ, "Šeimininkė"

Kanopkait____nauja__II.jpgŠ

į savaitgalį talkose rankiojom tai, ko patys primėtėm visoje Lietuvoje: senas padangas, statybinį laužą, sulūžusius matracus, plastikinius bambalius, pakuotes, polietileno skiautes bei kitokį nepūvantį ir nedūlantį „gėrį“.

Šiukšlyn

ų apstu ir miškuose, ir miestuose. Neretai pačiose gražiausiose vietose, pavyzdžiui, Kaune, Adomo Mickevičiaus slėnio serpantine, vingiuojančiame nuo studentų bendrabučių pro Zoologijos sodo patvorį. Žvėrys maišų su šiukšlėmis primėtyti negalėjo, tad belieka negražiai spėlioti, kad čia prikiaulino jauni ir energingi. Bet senjorai kiaulysčių fronte irgi neatsilieka. Antai pažįstamas pilietis, gyvenantis kelių butų medinuke Šančiuose, karštai piktinosi, kad valdžia jį prispyrė įsitaisyti konteinerį ir mokėti už atliekų išvežimą. „Tai kur tu anksčiau dėdavai šiukšles?“ – klausiu. Įsimintinas atsakymas: „Duodavau chroniui du litus, ir jis maišą išnešdavo, o kur – ne mano reikalas.“

Neabejoju, kad

į artimiausius krūmus prie Nemuno. Geriausiu atveju – į daugiabučio konteinerį, kad kiti sumokėtų už tokių gudruolių atliekas.

Iki šiol pamenu bi

ūtų tokios, Lietuvoje būtų daug švariau ir gražiau. Juk gerai auklėtas žmogus negali nei iš šio, nei iš to įsitaisyti kiauliškų įpročių. Tarkim, išsišvarinti savo namus, kiemą, o paskui statybinį laužą, šiukšles susikrauti į priekabą ir išversti miške. Arba palikti buteliais, skardinėmis apdergtą tą gamtos kampelį, kuriame ilsėjosi su šeima. Liūdna, bet tokių žmonių vaikai greičiausiai irgi bus piktybiniai šiukšlintojai.

Prieš ger

ų dvidešimt metų Lietuvoje spalvotas polietileninis maišelis dar buvo laikomas egzotiškomis lauktuvėmis iš užsienio ir taupomas „išeigai“. Pirkinius nešiojome specialiai pasiūtuose medžiaginiuose krepšeliuose arba nertose rezginėlėse. Pieno produktai fasuoti į stiklo tarą, tuos indelius parduotuvės priimdavo atgal. Gėrimai irgi tik stikliniuose buteliuose, sūris, sviestas, margarinas įvynioti į pergamentinį popierių. Duona buvo visai „nuoga“. Pamenate pirkėjų susižodžiavimus prie lentynų: nečiupinėkit visų kepaliukų, kodėl kiti turi imti kažkieno apgrabaliotus...

Su nepriklausomybe pasirodžiusios kitokios prek

ės užliejo Lietuvą kaip cunamis. O kartu – ir kitoks šiukšlių srautas, kurio suvaldyti ir perdirbti mes nebuvome pasiruošę. Alus ir gaivieji gėrimai skardinėse (skandinavai jau prieš kokius trisdešimt metų pasistatė jų surinkimo automatus, kad išvengtų šiukšlinimo, o mes?). Margarinas kietose dėželėse, pienas plastikinėse ir popierinėse pakuotėse, traškučiai folijoje. Ir, žinoma, šiuolaikinių mamyčių laimė – sauskelnės. Bet civilizacijos lazda turi du galus. Statistika byloja: sauskelnės, kurių vienas kūdikis per savo gyvenimo pradžią sunaudoja daugiau nei 6 tūkstančius, šiukšlių „hierarchijoje“ užima trečią vietą po laikraščių bei pakuočių ir sudaro trečdalį visų nesuyrančių atliekų.

 

 

 

čiulės pasakojimą, kaip ji auklėjo savo pradinukę dukrą niekada lauke nešiukšlinti: „Jei arti nėra šiukšliadėžės, popieriuką nuo ledų ar saldainių įsidėk į kišenę ir parsinešk namo – išmesi į kibirą.“ Mergaitė taip nuoširdžiai ėmė į galvą mamos pamokymus, kad sykį rūsčiai išbarė draugę, pavėjui paleidusią čiulpinuko popierėlį. Toji susigėdusi vijosi jį plynais laukais. Mat mokinukės iš mokyklos namo pėsčiomis ėjo taku per ganyklas...

Jeigu visos mamos b




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)