Š
į savaitgalį talkose rankiojom tai, ko patys primėtėm visoje Lietuvoje: senas padangas, statybinį laužą, sulūžusius matracus, plastikinius bambalius, pakuotes, polietileno skiautes bei kitokį nepūvantį ir nedūlantį „gėrį“.
Šiukšlyn
ų apstu ir miškuose, ir miestuose. Neretai pačiose gražiausiose vietose, pavyzdžiui, Kaune, Adomo Mickevičiaus slėnio serpantine, vingiuojančiame nuo studentų bendrabučių pro Zoologijos sodo patvorį. Žvėrys maišų su šiukšlėmis primėtyti negalėjo, tad belieka negražiai spėlioti, kad čia prikiaulino jauni ir energingi. Bet senjorai kiaulysčių fronte irgi neatsilieka. Antai pažįstamas pilietis, gyvenantis kelių butų medinuke Šančiuose, karštai piktinosi, kad valdžia jį prispyrė įsitaisyti konteinerį ir mokėti už atliekų išvežimą. „Tai kur tu anksčiau dėdavai šiukšles?“ – klausiu. Įsimintinas atsakymas: „Duodavau chroniui du litus, ir jis maišą išnešdavo, o kur – ne mano reikalas.“
Neabejoju, kad
į artimiausius krūmus prie Nemuno. Geriausiu atveju – į daugiabučio konteinerį, kad kiti sumokėtų už tokių gudruolių atliekas.
Iki šiol pamenu bi
ūtų tokios, Lietuvoje būtų daug švariau ir gražiau. Juk gerai auklėtas žmogus negali nei iš šio, nei iš to įsitaisyti kiauliškų įpročių. Tarkim, išsišvarinti savo namus, kiemą, o paskui statybinį laužą, šiukšles susikrauti į priekabą ir išversti miške. Arba palikti buteliais, skardinėmis apdergtą tą gamtos kampelį, kuriame ilsėjosi su šeima. Liūdna, bet tokių žmonių vaikai greičiausiai irgi bus piktybiniai šiukšlintojai.
Prieš ger
ų dvidešimt metų Lietuvoje spalvotas polietileninis maišelis dar buvo laikomas egzotiškomis lauktuvėmis iš užsienio ir taupomas „išeigai“. Pirkinius nešiojome specialiai pasiūtuose medžiaginiuose krepšeliuose arba nertose rezginėlėse. Pieno produktai fasuoti į stiklo tarą, tuos indelius parduotuvės priimdavo atgal. Gėrimai irgi tik stikliniuose buteliuose, sūris, sviestas, margarinas įvynioti į pergamentinį popierių. Duona buvo visai „nuoga“. Pamenate pirkėjų susižodžiavimus prie lentynų: nečiupinėkit visų kepaliukų, kodėl kiti turi imti kažkieno apgrabaliotus…
Su nepriklausomybe pasirodžiusios kitokios prek
ės užliejo Lietuvą kaip cunamis. O kartu – ir kitoks šiukšlių srautas, kurio suvaldyti ir perdirbti mes nebuvome pasiruošę. Alus ir gaivieji gėrimai skardinėse (skandinavai jau prieš kokius trisdešimt metų pasistatė jų surinkimo automatus, kad išvengtų šiukšlinimo, o mes?). Margarinas kietose dėželėse, pienas plastikinėse ir popierinėse pakuotėse, traškučiai folijoje. Ir, žinoma, šiuolaikinių mamyčių laimė – sauskelnės. Bet civilizacijos lazda turi du galus. Statistika byloja: sauskelnės, kurių vienas kūdikis per savo gyvenimo pradžią sunaudoja daugiau nei 6 tūkstančius, šiukšlių „hierarchijoje“ užima trečią vietą po laikraščių bei pakuočių ir sudaro trečdalį visų nesuyrančių atliekų.
čiulės pasakojimą, kaip ji auklėjo savo pradinukę dukrą niekada lauke nešiukšlinti: „Jei arti nėra šiukšliadėžės, popieriuką nuo ledų ar saldainių įsidėk į kišenę ir parsinešk namo – išmesi į kibirą.“ Mergaitė taip nuoširdžiai ėmė į galvą mamos pamokymus, kad sykį rūsčiai išbarė draugę, pavėjui paleidusią čiulpinuko popierėlį. Toji susigėdusi vijosi jį plynais laukais. Mat mokinukės iš mokyklos namo pėsčiomis ėjo taku per ganyklas…
Jeigu visos mamos b
