Kadaise sovietmety, kai anekdotai kone atstojo laisvę, buvo pasakojama istorija apie prancūzę mergaitę Žaną. Grįžta ji paryčiais, mama nemigus laukia prie durų ir pasitikdama priekaištingai klausinėja: Ar tau ne gėda, penkiolikmete? Kur tu buvai, kur tu basteisi? Mergaitė nuoširdžiai atsako: Buvau su Žanu ant šieno… Motinos pasipiktinimas auga: Kaip tu drįsai? Ką jūs ten veikėt? Mergaitė Žana naiviai atsako: Mamyte, aš nežinau kaip tai vadinasi, bet buvo taip gera, kad nuo šiol tai bus mano hobi…
Šio komentaro moralas turėtų surišti anekdoto paradoksą su rimtesniu samprotavimu. Pavadinime skaičiai tikrai nėra susiję nei su spiritus vinum, nei su kilometrais greitkelyje, nei su pajamų ar pelno nuošimčiais. Tai Lietuvos FM radio stoties dažnis Kaune ir gal net Vilniuje, kuris šalia Žinių ar Lietuvos radijo nuolat buvo fiksuotas mano automobilio imtuve. Neminėsiu stoties pavadinimo, vengdamas reklamos ir prisipažindamas, kad buvo reiškia, kad jau nebėra fiksuotas ir nebėra klausomas. Sakau tai su tam tikru apgailestavimu, kadangi buvau ir esu gero seno bliuzo ir hard rock kelioninis mėgėjas, o minima stotis ilgus metus transliavo tikrai skoningą įrašų kolekciją. Ne tik leido gerą muziką, bet ir savo klausytojams dalijo skoningus, lakoniškus komentarus apie dainas, muzikantus ir muzikinius įvykius.
Kodėl visa tai turėtų rūpėti politikos komentarų skaitytojui, kuris galbūt yra geresnio skonio kelioninis melomanas. Skubu apraminti, kad čia muzika tiesiogiai niekuo dėta. Ir net negaliu labai rišliai papasakoti šios istorijos pradžios. Klausiau minimos stoties muzikos nežinia kiek metų, o tik 2011 vasario pradžioje bjauriai pustant greitkelyje tarp Vilniaus ir Kauno vietoje muzikos kantriai laukiau, kol baigsis anksčiau kažkaip negirdėta informacinė laida ar spaudos apžvalga. Be lietuvių kalbos klaidų, žargono intervencijos, rišlus, gerai suredaguotas tekstas. Rutuliojamos mintys apie amerikiečių visuomenę, kuri suvartoja didumą pasaulio resursų, nuskurdina kitas tautas ir kontinentus. Taip, paaiškėja, mano koks nors Rusijos dūmos autoritetas. Vėl kita naujiena- rūpinimasis vaikams saugaus interneto reikalais Rusijoje. Ir dar – Titano slėnio perspektyvos Sverdlovsko srityje, kuri tampa didžiulio rusų valdžios ir globalaus verslo dėmesio vieta. Visko neperpasakosi. Žinoma, jokia padori informacija negali gadinti ausų. Pažinti Rusiją irgi nekenkia. Tačiau beklausant 98,5 stiprėjo nuostabos ir keisto įtarumo jausmas. Jei informacinė pramoginės stoties laida būtų pristatyta, kaip Rusijos naujienos arba Rusų spaudos apžvalga – tai klausytųsi vienaip. Tačiau jei žinios iš plačiojo pasaulio pasirodo esą 90% Rusijos naujienos, o 10% kas nors iš Vidurinės Azijos, bet pro rusų akinius – tai jau kažkas kito. Jei rubrika spaudos apžvalga iš tiesų yra gerai ir itin pozityviai suredaguota rusų spaudos apžvalga, tai taip pat jau kažkas kita.
Esame laisviausios žiniasklaidos šalis, ir nieko kito nelieka, kaip tik tuo džiaugtis. Nepatinka – nežiūrėk ir neklausyk. Net jei daugelis įžvalgesnių Lietuvos politikos ekspertų nuolat kartoja apie Rusijos valdžios pastangas išlaikyti savo informaciniame – propagandiniame šleife posovietinį artimąjį užsienį, sunku įsivaizduoti lengvą eterio cenzūravimą, žiniasklaidos samdinių moralizavimą ir plačiosios auditorijos apšvietą. Juk taip nesunku su nešvariu vandeniu išpilti kūdikį. Nei piervyj baltyjskyj, nei ruskoje radio neužtvenksi, nesugriovęs laisvo žodžio principų. Ir neužteks argumentų, kad rusų valdžia savo šalyje pamažu susiaurino ir masių akyse diskreditavo savo laisvo žodžio ruporus. Arba tiesiog vieną po kito išžudė. Kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui…
Rusų informacinio šleifo įtaigumas yra grįstas gera propagandinio darbo kvalifikacija, tikėtinu gundančiu finansavimu ir jokių skrupulų neturėjimu. Lietuvių auditorijos imlumas, savo ruožtu, pasižymi pokolonijiniu prieraišumu prie rusakalbės kultūros, o kas dar svarbiau – prie pasaulėvaizdžio, prie gyvenimo būdo ir vertinimo inercijos. Gal kas nors prilygins tai reiškiniui, vadinamam Stokholmo sindromu. Rusų muzikos ritmai, lietuviškų TV prodiuserių skonis ir lėtinis seno bei naujo Rusijos eterio programų mėgdžiojimas yra geriausias tokių polinkių tvarumo bei sąmoningo ar pusiau sąmoningo ugdymo įrodymas.
Tačiau 98,5 yra kažkas labiau sukta. Čia muzikos garsai atplukdo Vakarų pramoginės kultūros dvasią, liudija gerą ir sąmoningai kultivuojamą skonį. O informacinis laukas, užsėtas taisyklingai kirčiuojamu lietuvišku žodžiu, daigina rusiško pasaulėvaizdžio ūglius. Bent jau tas aprašomas epizodas leidžia interpretuoti. Rusų pasaulio vaizdas ir informacijos centrai taip išduoda siekinį tapti civilizacijos tarpininku tarp Vakarų ir posovietinių kultivuojamos įtakos sferų. Juk dalis klausančios auditorijos nesunkiai spusteli kanalų perjungimo mygtukus vos nugirdę rusiškos dainuškos akordus. Tad tiesioginis propagandos srautas yra efektyvus tik vienoje auditorijos dalyje. Subtilesnės, tamsesnės informacijos technologijos paveikumo priemonės tampa būtinos ir nepakeičiamos. Čia gi – priešingai negu rusų popso sraute – klausytojas prijaukintas kokybiškos Vakarų muzikos ir vulgarumo vengiančios retorikos girdi išimtinai tokias pasaulio naujienas, kurios charakterizuoja į demokratinį pasaulį atsuktą Putino Rusijos makiažą.
Papasakota istorija, gink Dieve, nepretenduoja į rimtą analizę. Ji gali būti ir tam tikros amžiaus grupės posovietinio įtarumo pasireiškimas. Tai taip pat gali būti tiesiog atsitiktinis nesutapimas tarp geros redakcijos ir padoraus elgesio, vadinant daiktus tikraisiais vardais. Nutinka, kad norint vieno – išeina visiškai kita. Bet ir stokojant įsitikinimo ar įrodomo aiškumo neatmestina galimybė, kad tokia sofistikuota propaganda, įvyniota į patrauklų popierėlį, gali tapti hobiu, kurio net pavadinimo, it kokia mergaitė Žana, negalėtume žinoti.
Nuotraukoje: Komentarų autorius, VDU profesorius, LŽS narys Egidijus Aleksandravičius
