2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

SCENINĖ DILOGIJA: SUKREČIANČIOS PRIEVARTOS IR TERORO ĮŽVALGOS

Gediminas JANKUS, LRS ir LŽS narys

Jankus II_1.JPGKauno Kamerinio teatro spektakliai vis dažniau tampa iššūkiu daugeliu prasmių – visų pirma kryptingu repertuaro parinkimu, įsimintinais aktorių vaidmenimis, naujų raiškos priemonių paieška. Akivaizdu, kad iki šiol nutylimas arba pusę lūpų retsykiais paminimas teatras jau seniai tapo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, pasiekė itin aukštą profesionalumo ir meistriškumo lygį. Jau galima kalbėti apie susiformavusią Stanislovo Rubinovo teatrinę mokyklą. Kas gi būdinga S.Rubinovo režisūrai?

Mano galva, dėmesys aktoriui, visų jo galimybių atskleidimas, ansambliškumas, detalių tampančių giliais simboliais, o ne abstrakcijomis, naudojimas, ir beje, gan saikingas, neužgožiantis svarbiausios idėjos. Be to, S. Rubinovą domina giluminės asmenybių charakterių lūžiai, jų kaita, iš pirmo žvilgsnio, lyg ir paradoksalūs poelgiai. Kruopšti analizė, ryškūs, įsimenantys akcentai, nelauktos atomazgos, praplečiančios autoriaus užmanymą – visa tai suteikia jo režisūrai išskirtinumo mūsų sceninėje aplinkoje. Be to, režsierius kryptingai kelia filosofinius būties ir amžinybės klausimus, individo laisvės ir pasirinkimo, prievartos ir nuolankumo problematiką.

Tarp didžiųjų mūsų scenos meistrų S. Rubinovas gražiai įsiterpia, užimdamas deramą aukštą vietą, ir savo „mažosios scenos“ itin aukšta etine samprata bei pasiektu menišku įtaigumu. Akivaizdu, kad Meistras intensyviai gludindamas ir tobulindamas savo teatrinius principus, pakylėjo juos į itin aukštą lygmenį Juk ne vienas kūrėjas, įpratęs prie didžių erdvių, kvapą gniaužiančių scenovaizdžių mastelių ir apsvaigęs nuo moderniųjų scenų teikiamų techninių galimybių, pasimeta ir savo užmojų nesugeba įgyvendinti mažytėje erdvėje. Ir tai savaime suprantama. Mažoji scena kelia visiškai kitus, negailestingus reikalavimus. Režisieriaus ir aktorių brokas išsyk krinta akysna, jo nepaslėpsi išmoningais dekorais, kostiumais, besiridenančiais sniego kamuoliais, aižėjančiais tikro ledo luitais ar operetiniais cirkiniais triukais – skraidančiais ar prasmengančiais personažais. Visa toji postmoderno klounada, už kurios kyšo „fucking and shoping“ mentalitetas, pati save plakanti ir apie tai patikliai ir intymiai pasakojanti yra visiškai svetima ir nepriimtina S. Rubinovo teatro sampratai ir modeliui.

Mažytėje erdvėje veriasi kitas pasaulis. Intymus, esantis visai šalia, ar netgi mumyse. Aktoriai kuria ir improvizuoja kamerinėj aplinkoj, regis, ir jų kalbėjimas – lyg sau, lyg atsivėrimai ar išpažintys. S. Rubinovas yra būtent tokių situacijų modeliavimo meistras – jautrus, jaučiantis aktorių galimybes ir sugebantis juos pajungti svarbiausiam tikslui – atsivėrimui, subtilių dvasinių pokyčių fiksavimui.

Bet paaiškėjo, kad yra ir dar vienas S. Rubinovo režisūros klodas. itin vertingas ir retas. Tai – sugebėjimas kamerinėje erdvėje kalbėti apie ir apie globalius, skaudžius ir tragiškus dalykus, kalbėti analizuojant, apibendrinant, visa tai atskleidžiant itin taupiomis priemonėmis. Būtent šiame kontekste išskirčiau du režisieriaus pastatymus – E. Radzinskio „Kobą“ ir K. Kostenko „Hitlerį ir Hitlerį“.

Mano manymu, tai etapiniai spektakliai, bylojantys apie itin aukštas S. Rubinovo kūrybines intencijas ir gebas. Retas kūrėjas apskritai išdrįstų imtis tokių sunkių, nevienareikšmiškai vertinamų temų, retas bandytų prisiliesti prie blogio ir žiaurumo esmės, prie tironijų ir naikinimo sampratos ištakų. Šiais savo spektakliais, kuriuos pavadinčiau scenine dilogija, režisierius metė drąsų iššūkį nususintiems ir nulaižytiems kai kurių kolegų sceniniams surogatams, jie nuaidėjo kaip režisūrinis kirtis, priminė garsaus rusų kino meistro A. Sokurovo kūrinius „Jautis“ ir „Molochas“.

Iš esmės, „Koba“ ir „Hitleris ir Hitleris“ – monospektakliai, (tiesa, antrajame fiureriui talkina keli personažai), kuriuose savo įvairiapusį talentą įtikinamai atskleidė Aleksandras Rubinovas, puikus savo tėvo režisūrinio metodo perteikėjas. Atskleidė taip meistriškai, taip subtiliai ir pagaviai, kad nejučia net suabejojau, ar tai tas pats aktorius vaidino du tokius skirtingus personažus. Kiekvienam surasta skirtingų bruožų, detalių, A.Rubinovas keičiasi neatpažįstamai. Tai didžiulio, gaivališko talento aktorius, savyje sukaupęs įvairovę netikėtų išraiškos priemonių, improvizacijų sankaupą, puikiai įvaldęs mimiką ir gestų kalbą.

Taigi, derėtų kalbėti apie tėvo ir sūnaus itin vykusį kūrybinį tandemą šiuose spektakliuose. E. Radzinskio trumpame apsakyme „Koba“ buvęs Stalino bendražygis Fudsi pasakoja savo dramatiško gyvenimo istoriją, ir nors paties diktatoriaus scenoje nematome, susidaro įspūdis, kad jis nuolat šalia, kad tai jis karts nuo karto įsiterpia, perima pasakojimo iniciatyvą į savo rankas. A. Rubinovas, kurdamas Stalino bendražygio paveikslą, kažkuria prasme ir demonstruoja net išorinį panašumą į tironą, retsykiais net kalbos intonacijos primena jį. Atrodytų, kad pats Fudsi stengiasi būti panašus į savo dievinamą buvusį draugą, tačiau, man regis, būtent taip režisieriui ir aktoriui norėjosi akcentuoti paties diktatoriaus grėsmingą ir virpulį keliantį buvimą.

A.Rubinovo persikūnijimas įstabus. Neskubiai, kuklioje buitinėje aplinkoje (dailininkas – S. Bocullo), kaisdamas virduliuką, vėliau gurkšnodamas garuojančią arbatą, jis ramiai pasakoja lyg ir paprastą, tais žiauriais laikais daugeliui įprastą istoriją. Masiniai areštai, sušaudymai, tremtys... Ir mūsų herojus, nors revoliucinėje kovoje su caro režimu aktyviai dalyvavo jaunystės metais kartu su legendiniu Koba, dabar tapusiu visos Sovietijos stabu, neišvengė represijų... A. Rubinovas dėlioja lyg ir nesudėtingą likimą, tačiau kiek jo pasakojime vidinės jėgos, kiek užslėpto skausmo ir nevilties, kiek nerimo dėl šeimos ir savo likimo. Tai apibendrinantis paveikslas, labai aiškiai ir nedviprasmiškai atskleidžiantis tironijos ir diktato esmę – baimė. Baimė ir dar kartą baimė. Stalinas naikino ne tik priešus (nors didesnė jų dalis – menami, įsivaizduojami.). Jis sukūrė naikinimo mechanizmą, kuris malė ir jo draugus, ištikimus bendražygius, visą senąją Lenino gvardiją, ne tik šimtus tūkstančių nekaltų žmonių. Draugų naikinimas... Monologas pasiekia kulminaciją, kada A. Rubinovo herojus pastebimai susijaudinęs, pasakoja apie Stalino apsilankymą jo namuose. Itin įtaigi, vidinį virpulį kelianti scena...

Tuose trumpuose epizoduose, man regis, sugebėta su didžiule vidine jėga prisiliesti prie diktatūros esmės. Bet kokia tironija remiasi baime įdiegtu paklusnumu. Norint tą klusnumą palaikyti, būtina kaskart priminti apie gresiančias žiaurias bausmes, ir ne tik priminti, bet jas vykdyti. Ar diktatoriaus draugai ir bendražygiai galėjo jausti baimę prieš sistemą, kurią patys kūrė savo krauju? Žinoma, ne. Todėl būtinybė tokius bebaimius žudyti ir tapo sistemos tikslu. E. Radzinskis yra parašęs išsamią studiją apie J. Stalino - „naujojo dievažmogio“ tironiją. Joje suradau įsimenantį epizodą apie buvusį Stalino – Kobos jaunystės bendražygį – Sergejų Kavtaradzę. Būtent jo gyvenimas ir tapo apsakymo siužetu. Būtent Sergejaus dukrelė kasdien rašė Stalinui – „visų tarybinių vaikų tėvui“ laiškus, prašydama paleisti iš lagerio jos tėvelį... Kokia vidinio skausmo kupina jėga A. Rubinovas perteikia šį epizodą... Tačiau ypač sukrečia finalinė scena, kada aktorius iš širdies gelmių švokščia Stalino monologą apie nužudytus bendražygius, skambant „Suliko“ melodijai: „Nėra jų... nėra... Visi jūs norėjot nužudyti Kobą. Nepavyko – Koba pats visus nužudė... kekšvaikiai...“

Įtarus, kerštingas, žiaurus besilaikantis baime sukurta prievartos sistema – toks prieš mus iškyla tikrasis Koba. Tik keliose scenose, tačiau tokiose visaapimančiose, tokiose įtaigiose, kad dar kartą įsitikini aktorinio meistriškumo ir persikūnijimo galia. Stalininio teroro esmė, neatsiejama nuo visos Sovietų sąjungos istorijos, nuskamba itin aktualiai.

Kito diktatoriaus – Trečiojo Reicho vadovo Hitlerio paveikslą A. Rubinovas kūrė tiesiogiai, nevengdamas išorinio panašumo, kiek pašaržuodamas ir neva lengvų pašnekesių forma, betarpiškai bendraudamas su žiūrovais, palaipsniui atskleidė dar žiauresnio, patologiško iškrypėlio ir fanatiško tirono esmę. Šis aktoriaus vaidmuo, mano manymu, vienas geriausių ir ryškiausių jo kūrybinėje biografijoje šalia „Kobos“. Viskas pajungta vienam tikslui – parodyti pragaištingą, žūtin vedančią ne tik tautą, bet ir visus užkariautus kraštus liguistą paranojišką asmenybę. Balansuodamas ties visiško psichikos sutrikimo ir realybės atšvaitų ribos A. Rubinovo personažas palaipsniui atsiskleidžia. Kaip kas? Kaip garsiojo „Valios triumfo“ parodija, kaip išsigimstančios neribotos valdžios ir jėgos nebaudžiamumo simbolis.

K. Kostenka, jaunas rusų dramaturgas, sudėliojęs ir groteskiškai papildęs fiurerio monologus, nelabai ir nutolo nuo istorinės tiesos. Daugelis beprotiškų idėjų buvo įgyvendintos Trečiajame Reiche, tačiau norint tai atskleisti scenoje, reikia ne štampu tapusio trafaretinio vaizdavimo – patyčios, grotesko ir sarkazmo. A. Rubinovas būtent sugeba išvengti tokio tiesmuko ir lengviausio traktavimo. Jo Fiureris – paprastas, kuklus miestelėnas, besidomintis viskuo – kirpimo menu, kulinarija, vegetarizmu, musėmis... Lyg nekaltos, buitinės temos, kurios nelauktai trykšteli tokia iškalbinga metamorfoze, tokia nelaukta išvada ar apibendrinimu, kad net nespėji atsitokėti, o netrukus pasipila ir naujas pliūpsnis šiurpių svaičiojimų. Svaičiojimai... Deja, jie tapo įgyvendinti. Jie nebuvo vien bepročio svaičiojimai. Naikinimo mechanizmas veikė puikiai. Štai Fiureris įkvėptai pasakoja apie vegetarizmą, ranka, apvilkta balta pirštine, maišo mišrainę... nuo burokėlių ar nuo kraujo kruvina pirštinė? Ta pačia ranka piešiamas kruvinas portretas, kraujo ženklai lydi jį visur... Kalbėdamas apie mėsą apninkančias muse, jis isteriškai šaukia, kad jas būtina naikinti, nelauktai prilygindamas jas... žydams. Kraujo ir žudymo ženklai ir simboliai jį lydi per visą veiksmą. Scenovaizdis itin santūrus, sienos primena bunkerį ir niūriame fone tik blausia kraupia šviesa spindi didžiulė veidrodžio amalgama (dailininkas – S. Bocullo).

Spektaklio kompozicija įdomi. Kiekvienas Hitlerio monologas prasideda nuo konkrečios scenos su Kirpėju, Virėju, Siuvėju, Fotografu ir Mediku. Jų specialybės ir atliekamas darbas suteikia Fiureriui plačiai samprotauti tomis temomis, o „specialistams“ – ir trumpai papasakoti savo gyvenimo istorijas. Visus minėtus epizodinius vaidmenis atlieka Gintautas Bejeris, vertas pagyrų už įtikinamumą ir tikslų akcentų dėlionę. Juk natūraliai kylantis klausimas, kaip galėjo tokiems paranojiniams kliedesiams pritarti ir palaikyti didesnė nacijos dalis, liktų be atsako, jei ne G. Bejerio vaidmenys. Šit išsami ir analitinė genezė – visi jie, Fiurerio pašnekovai, potencialūs nauji fiureriai, vieni genami tos pačios baimės, kiti – paklusnumo, treti – išlikimo instinkto. Baimė kuria ne tik nuolankius vykdytojus, bet ir naujus vadukus.

Man atrodo, kad bene įspūdingiausia Hitlerio ir Mediko kulminacinė scena, kuri akivaizdžiai parodo masinę psichozę, apėmusią visą tautą. Žudymo, naikinimo, baimės psichozę. Ir idėjų perimamumą. Tai itin svarbu.

Šiaip spektaklis prikausto dėmesį, ir ilgiausi monologai nei kiek neprailgsta, nes A. Rubinovo talento dėka jie kiekvieną kartą nuskamba nauja išraiška, nauja jėga ir išmone. Tikros aktorinio meistriškumo pamokos. Ir ne vien aktorinio. Abu spektakliai atvirai ir su didžiule įtaiga atskleidžia diktatūrų esmę, jų žiaurumą, naikinimo instinktą. Kas vienija abu lyg ir tokius skirtingus despotus? Baimė. Diegiama baimė ir paklusnumas. Toji tikra dvasios sunkumo našta. Baimė...

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)