Tik lietuviai turi tokį unikalų istorijos reiškinį ir jam įvardyti skirtą žodį kaip knygnešystė. Kovo 16-ąją paminėta Knygnešio diena primena carinės priespaudos laikus, kai buvo draudžiamos lietuviškos knygos ir spauda. Gal tas net keletą dešimtmečių trukęs draudimas į lietuvių sąmonę knygą ir žmogaus apsiskaitymą ilgam buvo įrašęs kaip itin didelę vertybę? Namai, kuriuose daug knygų, visada buvo laikomi šviesių žmonių, dvasios aristokratų namais.
Dabar mūsų naujojo elito namai dažniausiai atrodo kitaip. Ką glamonėja telekameros akis, kai gyvenimo būdo laidose pasakojama, kaip tie būstai įrengti? Akvariumą, medžioklės trofėjus, prašmatnius paveikslų rėmus, židinį, baseiną, terasą, kurioje galima kepti mėsą, brangius retų veislių šunis ir katinus… Nepamenu, kad tuose moderniuose ir brangiuose būstuose būčiau mačiusi knygų lentynas, namų biblioteką. Nebent laidos vedėjai svečiavosi pas žinomą rašytoją…
Parduotuvėse jau beveik neįmanoma rasti ir tokio baldo kaip knygų spinta. Prekybininkai vietoj jų siūlo kompiuterių stalelius ir sekcijas su skyreliais vaizdajuostėms bei kompaktinėms plokštelėms. Panorėjęs ten įbruktum nebent vieną kitą didelio formato knygą – kulinarijos ar meno albumą. Užkietėjusių knygių asmeninės bibliotekos glaudžiasi dažniausiai dar sovietinio modelio lentynose. Tačiau namuose kaupiančių knygas žmonių mažėja. Ir ne tik todėl, kad jas išstumia modernios technologijos. Viena, knygos brangios. Antra, jos jau seniai ne deficitas ir daryti atsargų neverta – bet kada nusipirksi, ko įsigeidęs. Ir ne visiems sava biblioteka yra namų auros dalis.
„Aš nematau prasmės apsikrauti knygomis, kurias jau esu perskaičiusi jaunystėje. Antrą kartą nieko neskaitau. Reikalingą knygą galiu pasiimti iš bibliotekos“, – išdėsto pragmatišką požiūrį aukštas pareigas užimanti ekonomistė, man nusistebėjus, kodėl jaukiame bute beveik visai nėra knygų. Jos vyras sako, kad savo 
biblioteką tebesaugo pas mamą; jam ranka nekiltų išmesti iš namų knygas, nes kiekviena laikui bėgant tampa retenybe. Antai apie sovietmetį disertacijas rašantys jaunesni istorikai jau pasigenda joms medžiagos – prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų leistos literatūros, ir skelbiasi tokią pirksią…
Tolstančia istorija, kurią vyresni žmonės prisimena su nostalgija, tampa ir tie jaukūs vakarai, kada tėvai savo mažiesiems garsiai skaitė knygas. Poreikį skaityti išugdo būtent šeima. Tačiau dabar daugelyje šeimų švietėjiška misija perleista kompiuteriui ir Tomui su Džeriu. Todėl nėra ko stebėtis, kad vaikų žodynas skurdus, jie nežino retesnių žodžių reikšmės, nemoka laisvai ir be klaidų dėstyti savo minčių tiek žodžiu, tiek raštu. Tokių įgūdžių suteikia tik geros, turtinga kalba parašytos literatūros skaitymas.
Nors nei knygynai, nei leidėjai nesubankrutavo, tebevyksta mugės, skaitymo prestižas mūsų visuomenėje yra gerokai smukęs. Atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad nuolatos skaito tik trečdalis šalies gyventojų, visiškai neskaito nieko, net spaudos, apie penktadalis žmonių. O neapsišvietusi auditorija – puiki terpė klestėti šarlatanams, sukčiams ir nesąžiningiems politikams.
Nuotraukoje: Žurnalo „Šeimininkė” publicistė, LŽS narė Rūta Kanopkaitė
Vladimiro Beresniovo piešinys: „SOS”
