2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gyvenimiški pamąstymai. Prieš pakeldami taures pagalvokime – o ką AŠ?

Aldona RUSECKAITĖ, "Nemunas"

ARuseckaite_II.jpgPraėjusią savaitę jaučiausi gana sutrikusi, nes, įkišusi ranką į savo pašto dėžę, iš jos ištraukdavau visą pluoštą įvairaus formato atvirukų su pažįstamais ir nepažįstamais veidais. Vieną vakarą radau gal trisdešimties egzempliorių vieno moteriško veido tiražą (po galais, tai kaip dirbo tie rinkimų reklamos platintojai?), o ir šiaip kasdien tie atvirukai vis kartojosi. Svarsčiau – jeigu jau gavau vakar šitą veidą, kam jį man dalyti visą savaitę?.. Dėl ko sutrikusi?

Nežinau, kaip kiti piliečiai, bet man nekilo ranka jų palikti laiptinėje ant pašto dėžės, suplėšyti ir išmesti į konteinerį – juk garbingi žmonės! Negi klijuosi į šeimyninius albumus kaip artimuosius?.. Kroviau tvarkingai į maišelį ir atidaviau giminaičiui į pečių – ugnis man pasirodė garbingiausia atvirukų pabaiga. Pavirs į pelenus, pavasarį gal daržą patręš, pamenu, mamytė barstydavo juos ant kopūstų šaknų, kad kirminai nepultų. Nėra čia jokių poteksčių, ne mano reikalas ta reklama – bet, matote, papildomų rūpesčių turėjau... Sutrikę buvo ir rinkėjai – visada prieš rinkimus būrys mano giminaičių iš miestelių skambindavo pasitarti, padiskutuoti, kad labiau orientuotųsi, o šįmet pasakė: nieko neklausiame, patys orientuojamės, nes galvojame apie konkrečius žmones, kaip jie dirba, ką padarė, kokia jų sąžinė... (Tik ar visada ji, ta sąžinė, matosi?) Jiems esą svarbios asmenybės, o ne partijos.

Taip, atėjo asmenybių laikas, bet kur tu, žmogau, jų tiek rasi? Po Sąjūdžio buvo lyg ir viskas aišku: svarbiausia pažiūros – dešinieji, kairieji, o dabar gyventi reikia, idėjomis neužsiklosi. Nesiginčijau su giminaičiais – demokratinė valstybė, per 21-erius Lietuvos Nepriklausomybės metus visi jau subrendome, esame pilnamečiai. O štai keli Nepriklausomybės bendraamžiai prisipažįsta būtinai eisią balsuoti, bet sugadinsią biuletenius, nes yra nusivylę, jiems atrodo, kad valdžia vagia, meluoja, nemato žmogaus. Jaunimo teisės didesnės nei mūsų – jų ateitis. Gal kandidatuoja per mažai jaunų žmonių? Gal nepatraukliai bedraujama su jaunuoju elektoratu? Balsuoti vis už tuos pačius pagyvenusius dėdes ir tetas jaunuomenei nepatrauklu.

Vasaris buvo šaltas ir liūdnas, bet į pabaigą mėnesio lyg kokia grožio karalienė suspindo saulė, ji nudžiovino tautiečių ašaras, kurios biro lydint į paskutiniąją kelionę Justiną Marcinkevičių. Daugybė žmonių prisipažino – verkiau, gailėjau lyg artimo giminės. Suprantama – tos ašaros atsisveikinant ir su konkrečiu iškiliu žmogumi, ir su simboliu – vienu paskutiniųjų mohikanų, kuris gyveno per abi Nepriklausomybes, jungė jas ir mums buvo lyg tiltas. Kai tokie žmonės išnyksta anapusybėje, tampa neramiau ir baugiau... Kartais valstybių vadovai atsiprašo kitos valstybės ar savo tautos už praeities klaidas. Galvoju, ar kas nors parašys straipsnį, prisipažins ir atsiprašys iškeliavusio Poeto už nepelnytus puolimus, kūrybos kritiką, už kvailiausias pretenzijas, kurios jam apkartino gyvenimą. Maironio oponentai, irgi jį nurašę kaip pasenusį, vėliau bandė bent jau patys iš savęs pasišaipyti, kad vaizdavo tokius reikšmingus... Aišku, nei Maironio, nei Just. Marcinkevičiaus niekas negali sumenkinti, jiems nereikia advokatų, bet kiekvienam žmogui skauda, kol gyvas... Ar skaitėte kada viešą straipsnį, kuriame drąsus pilietis pripažintų savo klaidas, atsiprašytų už įžeidimus, analizuotų savo poelgius ir jų motyvus – aš neskaičiau, gal pražiopsojau...

Pavasarėja, jau praskriejo Vieversio diena, vis karštesnė saulutė maloniai kutena mūsų visų veidus – ir tų, kurių atvirukus reikia sudeginti, ir tų, kurie niekada savęs niekam nedalija, ir tų, kurie atėjo į valdžią ir dabar nuoširdžiai mums tarnaus, ir tų, kurie į ją nepateko – saulė visiems vienoda, nepaperkama! Simboliška, kad pavasaris Lietuvoje prasideda viltinga ir prasminga Nepriklausomybės Švente!

Turime pripažinti, kad Kovo 11-oji yra mūsų visų, dabar gyvenančių Lietuvoje (o ir negyvenančių), gimimo diena, tačiau, prieš sveikindami vieni kitus ir keldami taures, rimtai pagalvokime – o ką AŠ???

Nuotraukoje: Komentarų autorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)