Jiedu buvo Kaune leidžiamo laikraščio “Ūkininko patarėjas” bendradarbiai. Dabar šie žurnalistai konkuruojančių leidinių, skirtų kaimui (“Ūkininko patarėjas” ir “Valstiečių laikraštis”) darbuotojai. Vienas priklauso Lietuvos žurnalistų draugijai, kitas – Lietuvos žurnalistų sąjungai.
Tačiau ne dėl to Gediminas Stanišauskas kreipėsi į teisėsaugos organus. Jis norėjo sužinoti, kas parašė internetinėje erdvėje jį įžeidžiančius komentarus. Paaiškėjo, kad taip pasielgė Lietuvos žurnalistų draugijos narys Arnoldas Aleksandravičius. Žurnalistai džentelmeniškai susitarė dėl šios internetininės „nuodėmės”. LŽS narys Gediminas Stanišauskas paprašė, kad kolega Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainėje viešai prisipažintų ir jo atsiprašytų. Taip kovo 2-ąją ir padarė Arnoldas.
Arnoldas Aleksandravičius,
„Ūkininko patarėjo” žurnalistas:
Labai gailiuosi dėl savo bjauraus atsiliepimo į „Valstiečių laikraščio” žurnalisto Gedimino Stanišausko straipsnį „Ministerijos biurokratams tūkstančiai, o kariams trupiniai” (portalas „Balsas.lt”, 2010 m. lapkričio 27 d.). Nusprendęs ginčytis dėl tavo, Gediminai, požiūrio į krašto apsaugos sistemą, iš tiesų skaudžiai asmeniškai įžeidžiau tave. Savo komentaru, pavadintu „Melagio geluonis”, tiesiog purvinais batais pripėdavau tavo sielą, todėl atsiprašau tavęs ir tavo artimųjų. Norėčiau pasakyti, kad mano komentaras buvo šmeižikiškas, nes iš tiesų tu garbingai nešioji Sausio 13-osios atminimo medalį. Dėl kvailo „komentaro” labai graužiuosi.
******
Gediminas Stanišauskas,
„Valstiečių laikraščio” žurnalistas:
Žurnalistai komentuodami internete kolegų straipsnius neretai perlenkia lazdą. Tai rodo ne tik anksčiau Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos svarstyti atvejai, bet ir paskutinis įvykis, kai žurnalistas Arnoldas Aleksandravičius atvirai apšmeižė mane interneto portale Balsas.lt. Džiugu, jog Generalinė prokuratūra ir Kauno miesto policija operatyviai ištyrė minėtą atvejį. Belieka palinkėti kolegoms būti labiau tolerantiškiems vieni kitų veiklai. Arnoldo poelgį vertinu kaip jo asmeninę klaidą, nuo kurių darymo nesame apdrausti nė vienas. Priimu šį viešą atsiprašymą ir viliuosi, kad nebus gėda paduoti vienas kitam rankos. Dėl šio nesusipratimo neketinu bylinėtis privataus kaltinimo tvarka.
Vladimiro Beresniovo piešinys „Juokdarys”
