2021 m. gegužės 10 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Ar savireguliacija išspręstų žiniasklaidos... pasileidimą

Aldona ŽEMAITYTĖ, LŽS pirmininko pavaduotoja

Aldona Zem II_1.jpgDrįstu pradėti savo komentarą tokia provokuojančia antrašte, nes tam mane įkvėpė dvi citatos, kurias paėmiau iš abiejose LŽS svetainėse publikuoto žurnalisto Jono Banio teksto. Pirmoji skamba taip: „Tokia pat opi problema yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, kurią žiniasklaida tiesiog ignoruoja. Užtenka stebėti, kaip į šios institucijos sprendimus pastaruoju metu reagavo jos svarstyti individai ir ūkio subjektai – akivaizdu, kad komisija neturi jokio autoriteto ir jokių galių pastebimai paveikti savo veiklos subjektų veiklą. O institucija, kuri neturi nei autoriteto, nei realios jėgos, yra niekam nereikalinga.“

Apmaudu, švelniai tariant, kad, praėjus dvidešimčiai metų po Lietuvos nepriklausomybės ir su ja atėjusios žodžio, taigi ir spaudos, laisvės, tenka konstatuoti tokį faktą: valstybinė Etikos komisija yra tokia pat bedantė kaip ir pernai sukurta LŽS vidaus etikos komisija, kaip ir, daugeliu atvejų, Žurnalistikos etikos inspektoriaus tarnyba, kaip ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Susidurdamos su tokia begėdiška kai kurių komercinių televizijų ar kitų informacijos priemonių veikla jos dažnai neturi įtaigių svertų konkrečiai paveikti žurnalistus, smurtaujančius, meluojančius, šmeižiančius paskirus asmenis ar net valstybę. Pastarieji gal ir nebūtų tokie įžūlūs, bet yra priversti už gardesnį duonos kąsnį ar tiesiog iš baimės, kad neteks pelningo darbo, sėti žmonėse melą, šmeižti niekuo dėtus žmones. O šie užverčia minėtas įstaigas skundais, tikėdamiesi būti apginti. (Beje, užverčia skundais tik maža dalis įžeistųjų, nes jeigu tai pradėtų daryti visi, kurie buvo apmeluoti, apšmeižti, skunduose nuskęstų visos minėtos savireguliacijos ir reguliacijos institucijos).

Ir kaip tie vargšai nuskriaustieji bus apginti, jei net teismai kai kuriais atvejais yra bejėgiai dėl ydingos sau patiems pasispęstų įstatymų praktikos arba dėl besidauginančio begėdiškumo: pasipelnyti žmonių gėda, ašaromis ar skausmu, paminant savo sąžinę, dorą, moralumą. Tokias vertybes jie, matyt, laiko praėjusių amžių atgyvenomis. Negalima apibendrinti, bet gyvenimo praktika rodo, kad panašių atvejų tik daugėja.

O štai ir antroji doro, gabaus, premijomis apdovanoto, bet, kaip supratau, nepritapusio prie mūsų žurnalistinių įstaigų neryžtingumo, tingaus inertiškumo Jono Banio citata: „Valstybės ir visuomenės institucijų bejėgiškumas ir neveiksnumas sąlygoja ir trečią problemą – kokybiška, įstatymų ir etikos normų sąžiningai besilaikanti žiniasklaida yra priversta lygiomis rinkos sąlygomis konkuruoti su suįžūlėjusia bulvarine.“

Sakyčiau, kad net nėra tos pusiausvyros tarp sąžiningos ir bulvarinės žiniasklaidos. Šiandieninėje žiniasklaidoje, jos rubrikų margumyne, taip sumaniai yra paslėpta informacijos ir bulvaro samplaika, taip sujaukta žinia ir jos subjektyvi interpretacija, kad geriausiai turbūt atspindi šią padėtį vadinamieji info šou žanrai. Tokia yra „Kakadu“ laida LNK televizijoje, kur neskoningai darkydamiesi (atseit juokindami publiką) laidų vedėjai tarp savo prastos ir tikslo nepasiekiančios satyros/ar ironijos įterpia ir visai rimtų informacijų. Tik kas iš to, kad ta informacija nuskęsta prasto skonio tvane, nes geras pramoginis reginys reikalauja iš jo rengėjų tikro meistriškumo. O čia – nei meistriškumo, nei gero bulvaro...

Bulvaro ir rimtos, net svarbios, informacijos perpinti yra daugelio didžiųjų laikraščių puslapiai, o ką jau kalbėti apie jų priedus – blizgančius netikro, turginio elito nuotraukomis. Ir sentimentaliais gyvenimų aprašymais. Kaip žuvis jauką skaitytojas griebia viską iš eilės, ir perskaitęs laikraštį jaučiasi taip lyg būtų patekęs į prastai sustyguotos kakofonijos koncertą.

Ir vis dėlto grįžtu prie skaudžiai nelemto klausimo: ar gali mūsų valstybės žiniasklaidai būti taikoma savireguliacija? LŽS XV suvažiavime turėjo būti svarstoma labai svarbi premisa, turėjusi pakoreguoti vieną iš Etikos kodekso straipsnių. Už netikslias, melagingas žinias, už tyčiojimąsi iš žmogaus asmeninių, tautinių, rasinių savybių atitinkamai žiniasklaidos priemonei reikia taikyti finansines sankcijas. Ne švelnų pabarimą laiško pavidalu ar nubalsavimą, kad pažeidė atitinkamą Etikos kodekso straipsnį. Tai, ką ir siūlo savo komentare Jonas Banys. „Jeigu Lietuvoje už įstatymų pažeidimus žiniasklaida būtų baudžiama greitai ir teisingai, per kokius dvejus metus žiniasklaidos kokybė pagerėtų labai apčiuopiamai, nes įvairių leidinių ir kanalų akcininkai būtų suinteresuoti išvengti didelių finansinių nuostolių ir duotų nurodymus savo darbuotojams reitingų bei pardavimų siekti nepažeidžiant galiojančių įstatymų.“ Taip jau pradedamos taikyti sankcijos už vairavimą išgėrus, už kyšio ėmimą ir t.t. Sakytum, valdininkai ima atsipeikėti, ima traukti ne tik ekonomiką, bet ir antimoralę iš šešėlio. Tik ar ne per vėlai... Nusikaltimų policijoje, STT tarnybos padaliniuose, savivaldybėse mastas tik auga. O visą politikų cinizmą, perkant balsus, parodo ant nosies kabantys savivaldybių rinkimai. Arba avariją padariusio, ekspertų pripažinto neblaiviu mero kėlimas pirmuoju numeriu kandidatų sąraše.

Žiniasklaidos savireguliacija įmanoma tik aukštos dorovinės kultūros šalyse, turinčiose pirmiausia nerašytus moralinius įstatymus. Lietuvoje tebesiaučia primityvus laukinis kapitalizmas ekonomikoje, persimesdamas ir į tautos moralę, į jos žurnalistiką, kuriai aš skyriau aukštesnę kategoriją negu žiniasklaida. To niekada sau neleistų senos demokratijos šalys. Tai galima tik Rusijoje (arba kokiose nors atsilikusiose Afrikos šalyse), kuri išgyvena itin keistus barbariškus laikus, kai žudomi arba dingsta žurnalistai, o verslininkai sodinami į kalėjimus, Europai suokiant apie vis gerėjančius šalių tarpusavio santykius ir bendradarbiavimo pasiekimus. Mūsų žurnalistika vis ciniškėja, jos komentatoriams išrandant vis įmantresnius savo valstybės vadovų niekinimo epitetus, visą valstybės kūrimo procesą paverčiant niekiniu darbu. O už viso to slypi pinigo valdžia ir galia. Drauge su tuo tautos (skaitytojų) aimanos ir grasinimai savo valstybei. Tad ką jau čia kalbėti apie savireguliaciją... 

 www.kaunozurnalistai.lt prierašas. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad viena geriausių Lietuvoje kultūrinių leidinių žurnalistė (prisiminkime jos sumanytą, daugel metų redaguotą ir leistą puikų savaitraštį "Dienovidis") Aldona Žemaitytė-Petrauskienė pirmoji atsiliepė į J.Banio parašytas pastabas "Antikristas Krivickas ir kitos žiniasklaidos nuodėmės". Aldona Žemaitytė yra  Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja kūrybai, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos valdybos ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narė. Ji nuoširdžiai jaudinasi dėl šiandieninės mūsų  žiniasklaidos, kurios blogybių smaigalyje atsidūrė buvę "žydrieji", o dabar visomis spalvomis tviskantys televizorių ekranai. Ką daryti, kaip ištraukti mūsų žiniasklaidą iš nuodėmių pragaro bent į skaistyklą? Laukiame ne tik žurnalistų, bet ir skaitytojų, klausytojų, žiūrovų ir net  šalies valdininkų nuomonių. Rašykite  e.p. lzskaunas@gmail.com

 

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)