Iki šiol skaitytojams pažįstamas kaip ilgametis spaudos darbuotojas, poetas satyrikas ir prozininkas (2009 metais išleido romaną „Neprasilenk su laime” iš redakcijos gyvenimo), Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narys Petras Žemkauskas šiais metais pateikia dar vieną staigmeną – naują apysakų rinkinį „Trys bokalai alaus“.
Taigi trys bokalai alaus. Simboliška ir poetiška. Kartais reikia tik tiek, kad nepažįstamas bendro stalelio kolega staiga taptų įstabios gyvenimo istorijos veikėju. O priešais sėdintis klausantysis – turbūt vieninteliu ir pačiu nuoširdžiausiu nuodėmklausiu, vardan kurio istorija ir gimsta. Kaip bebūtų, ši savotiška kalbančiojo ir klausytojo sąjunga tęsiasi per visą knygą, kuria bendrą atmosferą.
Visuomet bus kalbantysis, nesvarbu, ar į bėdą pakliuvęs nelaimėlis, kurio vogčia naikinamas turtas, vagišius, pažinčių skyreliuose ieškantis savo meilės, ar žmonos apgautas ir gatvėn išmestas vienišas vyras. Bus ir išklausytojas: kriminalą tiriantis, menines biografijas aprašantis žurnalistas, nusikaltėliui antrą šansą suteikęs pareigūnas ar mylima moteris, pagaliau pats skaitytojas.
Reikia pasakyti, kad jis nesunkiai tampa visų įvykių liudininku, kartais gal net prieš savo valią. „Greitai skaitančiam, nekantriam“ galbūt ir norėtųsi praversti keletą puslapių į priekį, kad įsitikintų, ar teisingai įminė detektyvines užuominas, kai staiga pakimba ant kabliuko: siužetas netikėtai pasisuka į kitą pusę. O tada vėl tenka sugrįžti į tuos kelis praleistus puslapius atgal, kad pasiguostum, jog praleistos detalės irgi galėjo būti įmenamos…
Įdomu, jog daugelis apsakymų veikėjų, pasak autoriaus, turi realius prototipus. Tai dažniausiai mažų miestelių ar kaimų žmonės su savo tempiama gyvenimo našta. Galima sakyti, ir čia P.Žemkauskas visa širdimi išlieka žurnalistu, kuris neabejingas tiesai, realybei, kad ir kokia ji bebūtų. Galbūt todėl čia sukasi istorijos, atspindinčios sovietinės, posovietinės Lietuvos realijas, besisukančias apie to sutrikusio, mažo žmogaus mažą pasaulėlį.
Taip pat pagal seną gerą savo įprotį autorius neatsisako ironijos poveikio: lengva jos dozė ne tik rodo sveiką lietuvišką požiūrį į tuos brolius, kurie kurti bet kokiems savo sąžinės priekaištams, bet ir sustiprina, deja, pažįstamą vidinio gyvenimo dramą, kuomet tenka apsispręsti: vardan kaimyno ar savo gerovės. Veikėjai dažnai suklysta – tai žmogiška, tačiau viena vertybė visuomet išlieka nepajudinama: tiesa.
Kriminalinio pasaulio veikėjas, negalintis pamesti sunkiai įgytų sugebėjimų užsidirbti duonai kitų sąskaita, paprastai sulaukia atitinkamo atpildo, kitam, kuris galbūt praeityje klydo, bet savo bausmę išpirko, nebijoma suteikti antro šanso. Vietomis melancholija persunktas realizmas vaizduojant buvusią ir netolimą mūsų tikrovę lyg pelnytai virsta pesimizmo apraiškomis. Tačiau šalia pakanka ne mokančio, bet įkvepiančio optimizmo, jog viskas gali būti ir kitaip. Tam nebūtinai reikalingi dideli pinigai bei įtaka.
Ilgamečiam žurnalistui bei satyrikui iki kaulų smegenų daug nepaaiškinsi. Jis netuščiažodžiauja. Kur reikia – pasijuokia, tačiau ryžtingai stengiasi kuo realiau, be jokių banalių posakių, skambių žodžių pateikti tai, kas dar prieš keletą dešimtmečių buvo paprastų tautiečių kasdienybė. Visa knyga lyg atkeliavusi iš ten. Lyg būtų rašoma kaskart kažkam įvykus, fiksuojamos detalės būsimam straipsniui kultūros rubrikoje. Turbūt drąsiai galima sakyti, jog P.Žemkauskas nėra įmantrių frazių prisigaudęs šiuolaikinis rašytojas. Ir beveik ačiū Dievui. Ne tik dėl stilių įvairovės. Svarbu, jog prabyla patirtis, aiškiai apibrėžusi žmogaus svarbiausias vertybes, tokias pažįstamas, visais laikais skiepijamas ir gan dažnai pamirštamas. Petro Žemkausko apysakų rinkinys „Trys bokalai alaus“ vasario 20-ąją bus pristatytas tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.
Nuotraukoje: Apysakų rinkinio „Trys bokalai alaus” autorius, LŽS narys, kaunietis Petras Žemkauskas
Ričardo Šaknio nuotr.
