A.Mamontovas: sukurkite gerą dainą, o tada klauskite, kaip išgarsėti

Vytenis Radžiūnas, TV diena

Mamontovas II_1.jpg„Lietuvos talentai” – laida, dėl kurios Lietuvai negėda”, – skelbia „Demotyvacija.lt”. „Gėda. Ir dar kaip”, – atrėžia vienas internautų savo komentare po talentų projekto nuotrauka.

Nemenko susidomėjimo sulaukę Lietuvos televizijų talentų šou vėl dairosi gabių dalyvių. Daugelis paburnoja, kad svarbiausia amunicija šiame „žaidime” – gėdos jausmo trūkumas ir apatija kritikai. Kita vertus, ką daryti tam, kuris iš tiesų yra talentingas, bet nepastebimas?

„Žmonės visada klausia, kaip jiems išgarsėti, bet esminis dalykas yra tai, ką jie gali pasiūlyti”, – pokalbį pradėjo atlikėjas Andrius Mamontovas. Dar prieš naujuosius metus vienoje diskusijų laidoje atlikėjas gana kritiškai pasisakė apie įvairiuose talentų šou pasirodančius žmones. Kalbėdamas su portalu 1diena.lt jis siūlė jauniesiems talentams gerai pagalvoti, ar jie iš tikrųjų nori šokti pagal televizijų dūdelę.

Koks Jūsų požiūris į talentų „kalves” – įvairius talentų šou? Gal televizija atneša tik vienadienę šlovę?

Pažiūrėkime, kokį rezultatą pasiekė tie, kurie išgarsėjo, sužibėjo per televizinius šou: tie žmonės, kol juos televizija rodo, yra žinomi. Jeigu televizija nustoja rodyti, jie vėl grįžta į tą patį tašką, iš kurio pradėjo. Dažniausiai taip būna.

Gal kam nors tas kelias ir yra geras, nežinau. Aš kalbu labiau apie tai, kad visi eina pagal vieną schemą, ir tai yra pats neįdomiausias dalykas. Galbūt kam nors ir tinka dalyvavimas talentų šou, bet nereiškia, kad ši schema – visiems.

Pagal kokią schemą jaunimas turėtų dirbti, eiti tikslo link?

Kartais užtenka tiesiog įrašyti gerą dainą ir ji suranda kelią pas klausytojus. Jeigu kalbėsime apie muziką, yra ir kitų vietų, kur galima prisistatyti. Mes turime internetą, kuriame reikia tik pajungti savo fantaziją ir judėti į priekį.

Yra gana daug grupių ir atlikėjų, kurie neįlindę į televizinius šou po truputį užsikariauja auditoriją, koncertuoja mažuose ar didesniuose klubuose, juda ir užsiaugina auditoriją kitu būdu.

Regis, tokia ir buvo jūsiškė muzikinė pradžia…

Iš savo istorijos galiu pasakyti, kad mes su „Foje” grodavome mokyklose, studentų šventėse, po truputį mus išgirdo, pakviesdavo į kitus renginius, kartais nekviesdavo ir taip toliau. Bet kai įrašėme „Laužo šviesą”, tada mus ėmė kviesti visur.

Pradėkite ką nors tokio, kas užkabintų kitus, klausytojus, žmones. Sukurkite gerą dainą, o tada klauskite, kaip išgarsėti. Mes darome atvirkščiai: pirmiau bandome išspręsti klausimus, kaip išgarsėti, o paskui mėginame ką nors kurti. Šitaip nieko nebus, vienadienė sėkmė gal ir gali taip palydėti, tačiau jeigu norite visą gyvenimą užsiimti muzika, sukurkite ką nors. Nuo to viskas prasideda.

Berods, 1992-aisiais, kupinas emocijų ir jaunatviško polėkio, su jumis susisiekė Egidijus Dragūnas, su savimi jis turėjo savo pirmąjį įrašą, kasetę, ir norą išgarsėti. Ar tai galėtų būti tos tikrosios sėkmės pavyzdys?

E.Dragūnas susirado mane, buvo įrašęs demo įrašą, kuris gal ir nebuvo superkokybiškas, bet mes su broliu nusprendėme jį prodiusuoti. Ir prodiusavome pirmuosius du „Sel” albumus todėl, kad tame įraše matėme potencialą.

 

Visada matai žmoguje, ar jis turi tas savybes. E.Dragūnas įrašė pirmąją kasetę primityviai, namie, tai buvo nekokybiškas įrašas, bet nebuvo taip, jog atėjo ir pasakė, kad nori dainuoti. Ne! Jis atnešė savo kasetę ir pasakė: čia yra mano įrašas, paklausykite jo.

Taip pat su visais atlikėjais, kuriuos aš prodiusavau: iš pradžių paprašydavau, kad žmogus parodytų man savo kūrybą, o tada galvoji, ar gali padėti, gal ką nors patarti, bet pats atlikėjas pirmiausia turi padaryti pirmą žingsnį.

Jeigu dabar pas jus ateitų Raminta Naujanytė, geriau žinoma iš grupės „Bjelle ir PERU”, kuri sužibėjo per „Lietuvos talentus”, ir paprašytų ją prodiusuoti, ar sutiktumėte?

Bet kada. Tiesą sakant, aš ją buvau pakvietęs koncertuoti su manimi jau prieš dvejus metus. Ją pastebėjau internete ir per mano turą ji koncertavo su manimi, todėl apie ją žinojau gerokai anksčiau, nei ji pasirodė talentų šou.

Dabar man parašė laišką viena moteris, jos dukra labai gerai dainuojanti, nori dalyvauti „Eurovizijoje”, nori, kad prodiusuočiau. Sakiau, kad atsiųstų savo dainą, jeigu neturi, ji gali tiesiog padainuoti kieno nors kito, kad matytum, su kuo turi reikalą, ar žmogus turi potencialą.

Ką tokio reikia turėti jaunam niolikamečiui, kuris dega ambicija lipti ant scenos?

Šiais laikais, kai yra internetas, savo demonstracinį įrašą ar vaizdą labai paprasta padaryti, galima net mobiliuoju telefonu įrašyti. Mes po ranka turime absoliučiai visus įrankius, kurių reikia, kad apie mus pasklistų žinia.

Keista, kad nepakankamai tuo naudojamąsi. Man visada norisi jaunuose žmonėse matyti daugiau ambicijų, nei tik ateiti ir atsiduoti į rankas prodiuseriams. Taip norisi matyti jaunus žmones, kurie sako: aš neisiu tuo keliu, aš eisiu savo keliu. Tokius labiausiai norisi matyti ir tokie patys reikalingiausi.

Kaip žinią apie save siuntė grupė „Foje”?

Mes pirmą įrašą pasidarėme 1984-aisiais. Tais laikais reikėdavo ilgai taupyti pinigus, kad susitaupytum kažkokius 25 rublius, kad galėtum sumokėti žmogui, kuris pas tave ateitų su įrašymo įranga ar tu galėtum eiti pas jį į studiją.

Tais laikais 25 rubliai buvo baisūs pinigai – ketvirtadalis normalios algos. Todėl šiais laikais man keista, kad nors žmonės gali daryti ką nori, tuo nesinaudoja. Jie verčiau nusprendžia eiti į talentų šou, kur juos parodo, tada jie pasirašo kontraktą su televizija.

Televizija taip lengvai žmonių nepaleidžia, dažniausiai metus ar dvejus jie šoka pagal televizijų dūdelę, patys negali rengti savo koncertų. Televizija gauna pelną iš jų. Tad labai gerai pagalvokite, kam norite parsiduoti, ar norite būti laisvi ir galbūt judėti lėčiau, bet tai, ką turėsit, bus jūsų…

 

Panašūs straipsniai