Guliu ryte lovoje ir mąstau. Mąstau ir galvoju. Ir liūdnos mintys galvon ateina. Aš guliu, o gyvenimas eina. Man skirtas šioje žemėje laikas eina, gal net bėga ar lekia. Viskas eina ir eina.
Žmogus šian pasaulin ateina, klupdamas ir keldamasis per gyvenimą eina: mažas mokyklon eina, prie pirmosios komunijos prieina, paaugęs mokslus eina, subrendęs į darbą eina, įvairias pareigas darbe ir namuose eina, paskui į pensiją išeina ir galiausiai anapilin išeina. Ir įdomu tai, kad nemokėdamas eiti ateina ir nepajėgdamas eiti, gulėdamas ant lentos, išeina. Ne tik išeina, bet išėjęs ir nueina: kas į dangų, kas į pragarą. Gaila, kad iš ten niekas nepareina.
Nelengvi laikai atėjo. Dabar žmogus kryžiaus kelius nueina, kol prie valdininko prieina. Net kojos pūslėm nueina. O valdininkai įstatymus apeina, šneka, kas ant seilės ar galo liežuvio užeina. Ką besakytum, jiems pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, nors šitai į jų skelbiamą programą ir neįeina. Tik ir tegirdi: Eik man iš akių! Eik nuo mano biednos galvos! Eik po velnių! Susidūrus su jais, šiurpas pereina per kūną, širdis kraujais apeina. Todėl daugelis žmonių iš Lietuvos išeina, žemė miškais užeina, valdžiai galai su galais nesueina. Bet reikia guostis, kad ateis laikas, ir šitie ponai prieis liepto galą.
Kai kas iš dirbančiųjų net sako, kad baudžiavą eina. Bet kai kam darbas į sveikatą išeina. Geram darbininkui darbai kaip iš pypkės eina. Kai kam valgis į kūną eina. Prieš šventes prekės gerai eina, o pinigai tada per rankas eina kaip vanduo.
Kartais iš kalbos išeina, kaip pensininkui einasi. O jam pensija eina, jis savo paprastus darbelius apeina, kartais pasivaikščiot išeina. Per ilga jis į vėžes įeina, todėl nors ir sunkiai paeina, bet eina.
Metų laikai vienas po kito vis eina ir eina. Pavasarį ledai upe eina, iš žemės pašalas išeina, ūkininkai į laukus eina, gyvuliai iš tvartų išeina ir ant jaunos žolės eina.Vasarą karščiai užeina, mergos degintis eina, o nuo to deginimosi kartais kūnas pūslėmis nueina. Tačiau dėl to jos pas gydytojus neina, nes ši neganda ir be jų pagalbos praeina.
Rudenį dienos trumpyn eina, dažnai lietūs užeina, saulė pro debesis sunkiai praeina. Gyvuliai tvartuosan sueina. Žiemą pūgos užeina, šaltis visais pašaliais trobon eina, todėl šildymui daug malkų sueina. Kaimo žmonės dažnai eina apšilti ant pečiaus.
Šitaip metų laikai vis kitaip praeina, tik bėdos ir ligos vienodai visais metų laikais neprašytos ateina.
Keliai, plentai, geležinkeliai per laukus ir miškus eina. Keliai miestuose susieina, plentai miestus apeina, geležinkeliais traukiniai eina.
Meilė irgi vaikščioja. Kai ji ateina, moteris į pačias eina, šitaip vyras su moterimi poron sueina ir kartu koja kojon per gyvenimą eina. Bet dažnai šita meilė praeina ir kiekvienas sutuoktinis savo keliu nueina, o jų vaikai kas į žmones išeina, kas šunims šėko pjauti eina. Beje, kai kam meilė iš viso pro šalį praeina.
O kiek dainų apie ėjimą sudėta!..
Eina garsas nuo pat Vilniaus, žirgą reik balnoti…
Eikim broliukai namo namo…
Ariau ariau lygiuosius laukelius, atėjo mergelė, atnešė pusryčius…
O senis ėjo lauko arti, pasiėmęs ilgą kartį.
Kitas senis ėjo aplink mūrą, nešės dūdą ir bandūrą…
O tėvelis išėjo į mišką su visa šeimyna…
Plačiai ėjimas ir apgiedotas. Čia keletas giesmių iš seno giesmyno, išleisto 1905 m.
Eik, jau, Jieva iš Rojaus, pažink darba artojaus.
Jau Mesijošius atėjo teisingas, pranašas didis ir prajovingas…
Eina, eina Diev’s garbingas, eina teisdarys teisingas…
Ajo Marija, ajo nuošvinčiausia…
Ajo švintas Retras su švintu Paulėku…
Ajo dūšia raudodama, sau daiktelio veizėdama…
Aikit į šalį, žemiškos linksmybės…
Taigi viskas eina ir eina: ateina, išeina, užeina, praeina, sueina, pereina, nueina…Tik šuns balsas į dangų neina. Negerai. Ne kad šuns balsas į dangų neina, o kad guliu. Šitoks judėjimas, net laikrodis ant sienos eina, o aš, besarmatis, guliu. Reikia keltis ir eit dantų šveisti, praustis, rengtis…
Nuotraukoje: „Pamąstymų apie gyvenimą” autorius, LŽS narys Adomas Subačius
Nuotr. Ričardo Šaknio
