2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas JANKUS: AB ORIGINE. PANTOMIMOS ATGIMIMAS


9255_2.jpgSimboliškai ir nepretenzingai savo premjerinį spektaklį pavadinę Kauno mimai („ab origine“ (lot.) – nuo pradžios), taip lyg ir akcentuodami naujos scenos krikštą, tuo pačiu – grįžimą prie savo ištakų, iš tiesų pribloškė ir sujaudino netikėta gaivališka vidine jėga, tiksliu kiekvieno personažo judesiu, o svarbiausia – itin aukšto lygio profesionaliai ir jautriai sudėliotu libretu, filosofine ir bendražmogiškąja potekste.

 

„Kūrėjai“, už valdiškas dotacijas plūduriuojantys vaginų ir urvinių padargų pelkėse, iš gėdos po šio spektaklio turėtų tuose savo akivaruose prigurguliuoti. Nes kaip šviežio gaivaus vėjo, ką ten vėjo, kaip tikro europietiško viesulo gūsis Kauno pantomimos ir plastikos teatrą ir daugelį užsnūdusių ar savimi užsižaidusių narcizų supurtė metro Leszeko Czarnotos debiutas. Mūsų pantomimai – tai tikras apreiškimas.

 

Po daugelio metų benamystės, bergždžių tinkamos pastogės paieškų, po kūrybos ir kasdienio darbo žeminančiomis kampininkų sąlygomis mūsų Pantomimos ir plastikos teatras, išlaikęs tokius nelemtus išbandymus, įsikėlė į naujas patalpas Senamiestyje. Investicija jau dabar atsipirko. Ir ne tik vien mimų trupės susitelkimo, valios, užsispyrimo ir kūrybinių galių dėka. Šių savybių mūsų judesio meistrai nestokojo, bet juos vienijančio, tvirtos rankos ir gilios minties Meistro nebuvo.

 

Ir kaip simboliška – naujojoje scenoje toks Meistras atsirado. Leszek Czarnota, lenkiuosi nuoširdžiai už tokį įsimintiną spektaklį. Režisieriaus darbo ir pastangų dėka įvyko tikras pantomimos atgimimas, senieji mūsų meistrai sužėrėjo jau seniai nematytomis kūno plastikos savybėmis, nuolatiniu ritmu, tempu, daugiaplaniais charakteriais, sugebėjo atskleisti jų santykį su aplinka, kitais veikėjais, perteikti kančią, abejones.

 

Ir bene labiausiai sujaudino – tai mūsų tikro dvasios brolio Leszeko jautrus ir neišpasakytai gilus prisilietimas prie Česlovo Milošo, jo lietuviškų pasakų ir legendų. Prisilietimas prie tautiškos dvasios, prie jos ištakų, skambant M.K. Čiurlionio muzikai, liaudiškoms sutartinėms, arba ritmiškom jų parafrazėm.

 

Ir viskas taip organiška – scenovaizdis, muzika, judesys ir kūnų išraiška, viskas pajungta vienai bene pagrindinei idėjai – dvasingumo triumfui, optimizmui, vilčiai, viskas pajungta gyvenimo džiaugsmo teigimui. L. Czarnota, užsimojęs per judesį perteikti Č. Milošo pasakų pasaulį, tokį daugiabriaunį, įmantrų, prisodrintą barokinių puošmenų, sugebėjo akcentuoti pagrindinius dalykus – dvasios pergalę prieš kančią ir mirtį, teigti meilę ir tikėjimą. Pakylėtas, įtaigus ir jaudinantis spektaklis.

 

L. Czarnota – vienas žymiausių pantomimos meistrų ir režisierių, garsiojo H. Tomaševskio teatro ilgametis aktorius, vadovavęs savo įkurtiems teatrams, dėstęs pantomimą Harvardo, Bostono universitetuose, Barselonos ir Florencijos teatro mokyklose, pastatęs 5 pantomimos, per 40 dramos spektaklių. Be to, garsusis Metras yra puikus scenografas – jis sukūrė scenovaizdžius 6 operų ir operečių pastatymams. L. Czarnota, studijavęs Jeilio universitete ir stažavęsis Paryžiuje, Peterio Brooko teatre, savo kūryboje akcentuoja visumą, visas detales, ne tik judesį, pajungia pagrindinei idėjai. Jokių atsitiktinių, nepagrįstų dalykų, abstrakcijų ar nesuvokiamų išraiškos elementų.

 

Prieš keletą metų šis nūnai Wroclave režisūrą dėstantis kūrėjas atkreipė dėmesį į mūsų miesto mimus, buvo priblokštas skurdžių jų kūrybos sąlygų ir... įžvelgė jų talentą. Juk ne paslaptis, kad pantomimai likus be nuolatinės vietos, mažai kas tikėjo jos ateitimi, žinoma, išskyrus pačius ištikimiausius šio žanro atlikėjus ir gerbėjus. Trupė nepasipildė jaunaisiais (šiandien teatras jau kviečia į studiją jaunus žmones), nes neturėjo elementarių sąlygų ne tik jų ugdymui, bet ir savoms repeticijoms, dėl tų pačių priežasčių nebuvo įmanoma atnaujinti repertuaro.

 

O juk teatras buvo pasiekęs meninių aukštumų. Visų pirma tai sietina su teatro įkūrėju, ilgamečiu vadovu, režisieriumi ir pedagogu Kęstučiu Adomaičiu, netikėtai tragiškai žuvusiu 1996 metų pabaigoje. Jo sukurti spektakliai – to meto pantomimos išraiškos viršūnė, kalbėjome apie K.Adomaičio mokyklą kaip apie faktą. Režisieriaus sugebėjimas užpildyti didžiules scenos erdves, sugebėti „kostiuminiais“ pastatymais efektingai panaudoti masines scenas, kaukių ir įvykių kaitą, pajungti atlikėjų kūno plastiką ir mimiką pagrindinei idėjai kaskart priblokšdavo ir sužėrėdavo naujomis spalvomis.

 

Pradėjęs savo kelią 1968 metais spektakliu „Štai ir mes“, kuriame buvo ryški M. Marso įtaka, K. Adomaitis per keletą dešimtmečių sukūrė savo pantomimos sampratą – filosofinės minties, aukštų idealų ir polėkių paženklintą ieškojimų kryptį. Drąsiai pasirinkdamas klasikinius garsių Europos autorių kūrinius ir pritaikydamas juos judesio menui K. Adomaitis nubrėžė naujas gaires. S.Beketas, F.Kafka, E.Jonesko... Ir originalūs paties režisieriaus kūriniai. Teko dar Kauno valstybinio dramos teatro scenoje 1996 metais, dar prieš tragišką K. Adomaičio žūtį, matyti jo režisuotą E.Jonesko „Raganosių“ traktuotę. Tai buvo ypatingos jėgos ir užmojo pastatymas. Triuškinantis savo satyra, peraugančia į negailestingą groteską. Tikslia ir preciziška mimų kūno kalba, personažų metamorfozėmis, netikėtais efektais, kuomet iš aukštybių triukšmingai pabyra ištisa laikraščių, popiergalių lavina, ir veikėjai, konvulsijų traukomi, bejėgiškai šliaužioja spausdintoje makulatūroje...

 

Tada, įspūdžio pagautas, recenzijoje „Visuomenės išsigimimas: negailestinga bandos instinkto analizė“ rašiau, kad prisimenant F. Nyčės mintį, esą jo tėvynainius vokiečius pražudys laikraščiai, politika ir alus, galime ir sau pritaikyti šią sentenciją. Tada tokia mintis šmėkštelėjo, matant K. Adomaičio meistriškai pastatytame spektaklyje gyvulėjančius miesčionis, nesugebančius sugromuliuoti bukinančios laikraščių masės, politikierių pažadų ir įsivyraujančio idiotizmo.

 

„Ab origine“ pranoko lūkesčius ir įgalino kalbėti ir prisiminti garsųjį mus jau palikusį Kūrėją. Esu tikras, kad bene geriausias būdas įprasminti K. Adomaičio atminimą – jo vardu pavadinti mūsų Pantomimos ir plastikos teatrą. Ir tokiam žingsniui bene geriausias akstinas – minėtas premjerinis L.Czarnotos, nuostabaus ir talentingo Metro pastatymas „Ab origine“. Jis, patikėjęs mūsų mimų galimybėmis ir gabumais, parodė, ką gali padaryti scenoje mąstytojas, teigiantis Viltį, Meilę ir Tikėjimą. Asmenybės tobulėjimas, per kančią ir skaudžius praradimus sprendžiamas tokia tobulai įvaldyta judesių ir išraiškos kalba, kad net buvo sunku pažinti mūsų mimanso meistrus.

 

Keturios moterys – J.Raulinaitytė, R. Keturakytė, R. Mečislauskaitė, O. Pečiukevičiūtė ir trys vyrai – A. Katkauskas, S. Laukagalis, M. Sekmokas. Tik septyni personažai, o kiek jų daug – skirtingų, keičiančių charakterius, pykstančių, ieškančių, apgaudinėjančių, mylinčių, laukiančių šeimų gausėjimo, nusiviliančių ir tikinčių, tikinčių ir gyvenančių Viltimi... Tautiniai imperatyvai netampa pagrindiniais, labiau koncentruojasi Vydūno ištarmėse – tobulėjimas per asmenybę, tautą, žmoniją visaapimančiam žmoniškumui. Filosofinis kontekstas akivaizdus, tačiau sudarantis lietuviškosios savimonės pagrindą – M.K. Čiurlionis, O. Milašius, Vydūnas. Tos sąšaukos pajuntamos širdimi ir būtent dėl tų pajautų L. Czarnota nusipelno giliausios pagarbos ir padėkos.

 

Savo dvasine išmintimi ir filosofine patirtimi papildęs O. Milašiaus lietuviškų pasakų pasaulį, L. Czarnota tai parodė per mūsų meistrus. Visų mimų preciziška, tiksli, aukšto lygio atlikimo kultūra, įtaigumas, akivaizdžiai rodo iki šiol dėl susiklosčiusių nedėkingų sąlygų snaudžiančias kūrybines galias. Tereikėjo Metro stebukladario, tas galias pažadinusio ir įkvėpusio mūsų pantomimos aktorius. Viso septyneto pastangos vainikuotos ypatingais atradimais – tikslus pasiskirstymas vidinėmis kaukėmis, kurios keičiamos tik judesio ir mimikos pagalba, puikus greitėjančio ritmo jutimas, netikėtos dramatiškos pauzės... Visa tai reikia patiems pamatyti.

 

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)