2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

ŽVILGSNIS Į KAUNO MAŽŲJŲ TEATRŲ SCENAS: IR POLĖKIS, IR SĄSTINGIS

Gediminas JANKUS

Gediminas_II.JPGTiesą sakant, lyginant sąlygiškai derėtų nūnai vadinti mažaisiais vos ne visus Kauno teatrus, kadangi ir pats Galijotas – valstybinis dramos – netekęs didžiosios scenos, susiskaldęs į daug mažųjų scenyčių ir erdvių, ir tieji tradiciniai mažieji tampa varžovais, kurie, it dovydai, kartais gali netikėtai ir pribloškiančiai laimėti. Žinoma, tik kartais, nes tik judėjime ir įvairioj kaitoj mezgasi bet kokia meninė gyvastis. Šiuo aspektu miesto du teatrai – Kamerinis ir Mažasis – savo neva nesikeičiančia būsena kai kam kelia išankstinį nuobodį ir vos ne štampais tampančius atsiliepimus apie naujausius pastatymus.

Tačiau niekaip nesibaigianti valstybinio dramteatrio rekonstrukcija rodo, kad dar ilgai valstybininkams teks ramstyti savo teatro legendą ir įdirbį kameriniais pastatymais, ir jiems ant kulnų, be abejo, lips tradiciją ir nuoseklią repertuarinę politiką puoselėję „mažiukai“. Šit Kauno kamerinis teatras neseniai pakvietė į premjerą – juodąją komediją „Be galo švelni žmogžudystė“. Dramaturgė ir poetė Daiva Čepauskaitė galima sakyti, tapo etatine šio teatro autore, rašančia būtent šiai scenai, ir tatai nėra peiktina – žinodama teatro galimybes, aktorių amplua bei jų ribas, ji gali atitinkamai sudėstyti dramaturginius akcentus, išvengdama pernelyg sudėtingų pasažų ir personažų įmantrybių.

Suklusti ir kiek sunerimti verčia vos ne įprasta norma ir kitose scenose tampantis reiškinys – autorystės klausimas. Klausimas gan subtilus, tačiau elementarus padorumas ir literatūrinė bei teatrinė tradicija reikalauja besąlygiškai autorių, kurio veikalu naudojiesi, minėti kaip pagrindinį, o nenukišti paraštėn, „už skliaustelių“, prisidengiant išganinguoju žodeliu „pagal“...

D. Čepauskaitė pristatoma kaip veikalo autorė, ir tik įsigilinęs susigaudai, kad ši pjesė sukurta „pagal Ray Bradbury“. Taigi, pagal jo noveles ir apsakymus, neaišku, kuriuos, D. Čepauskaitė suraitė pjesę ir pasiskelbė (ar ją paskelbė) autore. Gal taip teatras nori išvengti tam tikrų autorinių teisių įsipareigojimų, bet tokiu atveju ir be draminio R. Bradbury varianto galima gyventi, ar ne? Pakanka pačiam skaityti to „mago, iš savo stebuklingos skrybėlės traukiančio nuostabias istorijas“ (taip pristatomas rašytojas programėlėje) kūrinius ir įsivaizduoti jų herojus.

Manau, kad tendencija taip besąlygiškai skelbtis autoriumi sulesioto ir sudurstyto veikalo, surašant dialogo forma veikėjų pašnekesius, tikrai netoleruotina. Tikiu D.Čepauskaitės geromis intencijomis, ir manau, kad autorė neapsižiūrėjo ar buvo suklaidinta. Juk turime daugybę pavyzdžių, kurie byloja apie jau seniai įtvirtintą etinę normą. Ypač skrupulingai jos laikėsi dramaturgas R. Samulevičius (prisiminkime jo inscenizaciją „Nebylys“, autorius, žinoma, buvo įrašytas Vaižgantas, o pats R. Samulevičius tik kukliai minimas). R. Kazlas „Palatos“ autorystę besąlygiškai paliko A. Čechovui, nors nemažai paklojo triūso, inscenizuodamas keletą šio klasiko apsakymų. J. Vaitkus, kažkada pritaikydamas scenai grandiozinį Č.Aitmatovo romaną „Golgota“, taip pat autorystės laurus paliko rašytojui. Tai tik keli pavyzdėliai, kurių pakanka, kad ateityje teatras (ir ne tik šis) tokių riktų nedarytų.

Taigi, D. Čepauskaitės – R. Bradbery duetas scenoje. ‚Be galo švelni žmogžudystė“ – gan trumpa paradoksali novelė, gan raiškiai pasakojanti apie pasenusią sutuoktinių porą, kuri jau seniai išbarstė meilės, prieraišumo likučius ir vienas kitam spendžia rimtas mirties pinkles. D.Čepauskaitė papildė šį ribinių situacijų komedinį raizginį novele apie tikrąją meilę („Kas yra meilė? Tai yra... kai atpažįsti save...“) ir sudarė galimybę lyg pamatyti senių niurzglių mirtininkų porą jaunystėje, kupiną tikro polėkio, gaivaus jausmo ir idealizmo.

Tiesą sakant, pradžioje atrodė, kad net pagal „didįjį magą“ suregztoje gan dirbtinėje kolizijoje aktoriai neturės ką veikti, tačiau jau po pirmųjų scenų, po pirmųjų „malonių“ Džošua Enderbio (Aleksandras Rubinovas) ir jo žmonos Mergytės (Goda Piktytė) pasišnekėjimų, nuomonė pasikeitė. Visų pirma nustebino abiejų aktorių itin taupiomis priemonėmis pasiektas personažų įtaigumas, tikslios charakteringos detalės, ir nelauktas įsigilinimas į persenusių žmogystų vidinį pasaulį. Šie personažai ir juokingi, ir tuo pačiu kraupūs savo neišpasakyta neapykanta, jie gyvena vieninteliu noru pražudyti, ir viskas pajungta tik šiam tikslui.

A. Rubinovas kiekvienu savo nauju vaidmeniu rodo augantį meistriškumą, daugiabriaunį talentą. Persikūnijimo įtaigumas, manau, šį aktoriaus personažą kilsteli į aukštą profesionalų lygį. Žinoma, tas pats taikytina ir Godai Piktytei. Be jos gilaus ir visais atžvilgiais nepriekaištingai atliekamo vaidmens būtų daug sunkiau ir pačiam A. Rubinovui. Dabar scenoje matome stebėtinai pasikeitusią, neišpasakytai kląstingą, visą savo mirties išradingumą puikiai slepiančia po padorumo ir malonios senutės kauke heroję. Tiksli mimika, eisena, tūpčiojimai, balso tembras – nepakartojami G. Piktytės atradimai, suteikiantys visam pastatymui ypatingos auros. Šis aktorių duetas – tikra atgaiva. Ypatingai profesionaliai ir subtiliai išspręsta finalinė mirties scena, kuri norom nenorom priverčia susimąstyti – kodėl? Kodėl tampame tokie žiaurūs, abejingi viens kitam, kodėl ir kaip sugebame išbarstyti kilnius jausmus, kur dingsta jaunystės polėkis?

Juk jaunystė tokia žavi, visaapimanti Meilė neboja jokių nepriteklių ir nesėkmių. Junieji įsimylėjėliai Daglas Spauldingas (Gintautas Bejeris) ir Megė Spaulding (Asta Steponavičiūtė) – tai mūsų nusenusių, kerštingųjų herojų meilės istorijos pradžia. Abu jaunieji aktoriai gan sėkmingai susidoroja su jiems režisūros (Stanislovas Rubinovas) keliama užduotim – įtikinti žiūrovą, kad tikroji Meilė viską nugali. Aktoriai trykšte trykšta entuziazmu ir jausmų pertekliumi, natūralu, kad vėlesnė metamorfozė (nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis) būtų gan sunkiai paaiškinama, tad atsiranda dar viena pora, lyg vaizduojanti jausmų išblėsas ir nesibaigiančias rietenas. Egidijui Tamošiūnui ir Daivai Škelevaitei, vaidinančius Gourių šeimynėlę, tenka gan nedėkinga užduotis. Juk nuolat tik triukšmingai bartis, priekaištauti ir demonstruoti vien tik nepakantą, žodžiu, būti scenoje vienplaniais veikėjais, yra nelengva. Aktoriai šiaip ne taip susidoroja su savo šiaip neišradinga ir banalia siužetine linija, o šit tarnaitei Lilai (Violeta Staponkutė) apskritai nepasisekė – pas žodžio magą R. Bradury jai daugiau vietos neatsirado, o D. Čepauskaitė dėmesio pagailėjo, tad V.Staponkutė pirmoje dalyje, pritrūkusi teksto, beprasmiškai dūlinėja ir kažką progiesmiu deklamuoja, ačiū ir už tai, tačiau nenustembi, kai ji gan greitai tampa eilinės kląstingų senukų mirties kilpos auka. Visą veiksmą pagyvina išradingosios ir lanksčiosios tarnaitės Meri ir Keri (Simona Bladženauskaitė ir Edita Niciūtė), nors kartais susidaro įspūdis, kad jos labiau skiriamos viso spektaklio „ištempimui“, pailginimui, ar šiaip egzotikai. Tačiau bendras pastatymo lygis pakankamai aukštas ir vertas pagyros, ypatingai S.Rubinovo ir G.Piktytės duetas.

O šioje vietoje jau turėtų prasidėti kito teatro – Mažojo – spektaklio „Mylimiausi“ (režisierius Vytautas Balsys) recenzija. Ir neprasideda, nes net nežinau nuo ko pradėti ir ką pasakyti apie tokį paviršutiniška, lėkštą, menkavertį visų pirma veikalą, jei apskritai tą lemenimą galima vadinti dramos kūriniu. Jame yra daug necenzūruotų obsceniškų posakių ir žodelių, tad geriausiu atveju mano įspūdžiai turėtų atspindėti pamatytą ir išgirstą, ir sudarytų eilę daugtaškių arba pypsių. Nevarginsiu ir bent čia nesitaškinsiu, pakanka Mažojo teatro, tačiau niekaip negaliu suvokti, kaip toks profesines aukštumas kažkada pasiekęs, kino meną pas V. Žalakevičių studijavęs režisierius V.Balsys nusitrenkė iki tokio žemo lygio – koledžo lygmens Lauros de Weck veikalėlio „Mylimiausi“... Scenoje trys porelės, lyg studentai, staiposi, vaiposi viens prieš kitą, ateina, išeina, sušoka, pasilamdo, perguli, pasėdi, pašokčioja, ir svarbiausia, be perstojo rašinėja vienas kitam neišpasakyto kvailumo kupinas sms žinutes, su visokiais p... b... ir kitais padargais. Sutinku, gal autorė ir susižavėjęs režisierius taip norėjo parodyti šiuolaikinio jaunimo pasaulį blia blia bia. Ir kas ? Koks dar tikslas? Kas tokiu lėkštu parodymu pasiekiama? Nejau V.Balsys galvoja, kad „Katytės P“ abejotina sėkmė yra jo kūrybos rodiklis? Nejau galima be didelių pastangų maitinti žiūrovą dar banalesniais ir bukinančiais surogatais? Nejau galima dar ir kvailinti, rimtu veidu postringaujant, kad šio veikalėlio „herojų kalba ir mintys pilnos užslėpto išprusimo, inteligentiškos visuomenės humoro, lengvos ironijos“?..

Atsainus, paniekinantis požiūris akivaizdus – juk net programėlės nepasivarginta parengti. O kam? Žiūrovas jau toks. Vaginos monologus išklauso net apsiseilėjęs, tai čia apie b... ir p.... bei mergužėlių ir bernužėlių hormonų audras išsižiojęs išklausys. Kadangi tik du aktorius pažinau, tame farse bevaidinančius, juos ir paminiu – Saulius Bagaliūnas (labai ritmiškai juda) ir Ramūnas Šimukauskas (tetrūko garsiojo „nafik“).

Režisūros nerasta. Pozicijos nerasta. Meno nerasta. O gaila. Negi toks Mažojo teatro visas repertuaras, negi tokia banalėjimo ir kvailinimo kryptis?.. Nesitikėjau tokio menko lygio iš V. Balsio. Skaudu tai sakyti, bet privalu.

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)