Kai 1991 metų sausio 13—osios naktį Vilniuje sovietiniai smogikai užėmė televiziją ir radiją, estafetę tuojau pat perėmė LTV Kauno redakcija. Jos signalai pasiekė daugelio šalių televizijas.
Tris paras be pertraukos Lietuvos radijo ir televizijos (LRTV) Kauno redakcijos darbuotojai pranešinėjo apie įvykius sostinėje, komentavo, kaip į juos reaguoja pasaulis.
Tomis dienomis į Laisvojo žodžio citadelę (taip Lietuvos žmonės praminė Kauno redakciją) plaukte plaukė žinios iš įvairiausių šalies organizacijų ir pavienių asmenų.
Apie pasiaukojamą Kauno žurnalistų triūsą daug rašyta, bet apie techninių televizijos darbuotojų veiklą žinoma labai nedaug. Šią spragą turėtų užpildyti „Laikinosios sostinės” interviu su buvusiu LRTV Kauno redakcijos technikos skyriaus viršininku Stanislovu Jokubausku.
— Kas labiausia įstrigo tą neramią naktį?
— Gerai atsimenu, kai po kelias paras trukusio budėjimo, apie 18 valandą, atėjo tuometis redakcijos vyriausiasis redaktorius Raimundas Šeštakauskas ir pasakė, kad padėtis Vilniuje rimsta, tad galime eiti namo. Beveik visi ir išsiskirstė.
Maždaug 23 valandą Vilniuje prasidėjus neramumams, šnektelėjau telefonu su buvusio Kauno radijo ir televizijos centro (KTRC) viršininku Benediktas Pukeliu. Jis labai nustebo tai išgirdęs, patarė kiek įmanoma greičiau vėl sukviesti atgal į redakciją techninius darbuotojus. Sėdau į tada turėtą žiguliuką ir didžiąją dalį žmonių atsivežiau atgal.
Daugelis jų, kaip ir aš, labai stebėjosi tokiu R.Šeštakausko sprendimu. Norėčiau šiandien prisiminti tądien kartu dirbusius techninius darbuotojus. Tai Gintas Valaitis, Vytautas Valaitis, Henrikas Jovaiša, Benas Karla, Feliksas Girininkas, Juozas Zmitruliavičius, Boleslovas Grina, Rymantas Vaičekauskas, Raimundas Čaikauskas…
— Televizijos technika, palyginti su šiandiena, buvo tarsi akmens amžiaus. Ar sudėtinga tais laikais buvo pradėti televizijos transliaciją?
— Nebuvo sudėtinga, tačiau reikėjo laiko. Norint pradėti laidų transliacijas reikėdavo maždaug prieš dvi valandas imtis kaitinti lempinę techniką, derinti televizijos signalus. Jei tai nebūtų buvę padaryta iš anksto, tą naktį, kai nutrūko televizijos darbas Vilniuje, pasaulis apie tuos įvykius gal būtų ir visai nieko nesužinojęs.
— Teko girdėti, kad smogikams vadovavęs vienas aukštas SSSR generolas prisipažino, kad, nutildę eterį Vilniuje, jie net nepagalvojo, jog laisvą žodį skleis kitos Lietuvos radijo ir televizijos stotys?
— Manau, kad balsas iš Kauno buvo lūžis, kai okupantai ėmė abejoti savo sėkme. Žinia, kad pasaulis jau žino, ką jie padarė, smogikams buvo labai netikėta.
— Kaip pavyko televizijos signalą iš Kauno pasiųsti į Latviją, Estiją, Suomiją, ir į daugybę kitų pasaulio šalių?
— Už tai reikėtų padėkoti KTRC centro darbuotojams. Būtent jie taip suderino iš bokšto siunčiamą signalą, kad jis pasklistų po pasaulį.
— Ar buvo baisu? Jei Kaune dislokuoti kariškiai būtų vykdę įsakymą užimti televizijos redakciją, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę?
— Nebuvo laiko bijoti. Tada galvojau, kad jeigu jie ir užims mus, tai tik išvarys lauk, ir tiek. O gal būtų ir iššaudę, ką gali žinoti.
— Transliaciją pradėjote be vadovybės leidimo, net anuomet tai buvo sunkiai įsivaizduojamas reiškinys?
— Buvome lyg kokie eterio chuliganai. Vėliau ne kartą su kolegomis juokavome, kad už tai, ką padarėme, ankstesniais metais mus turėjo atleisti iš darbo ar net pasodinti į cypę.
Nuotraukoje: Stasys Jokūbauskas apgailestauja, kad prieš 20 metų kauniečių saugota televizijos redakcija S.Daukanto gatvėje šiandien apšiurusi ir niekam nereikalinga.
Modesto Patašiaus nuotr.
