2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Martynas Starkus. TUK TUK INDIJA


tuk_20tuk_20indija_1_.jpgKaip ir pirmoji  žinomo Lietuvos žurnalisto ir aistringo keliautojo Martyno Starkaus knyga „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“, antroji –„Tuk tuk Indija“ parašyta kelionės dienoraščio forma. Tokia pat sąmojinga, kiek mažiau nutrūktgalviška ir išsamesnė – absoliuti tekstų dauguma parašyta specialiai knygai, niekur neskelbta.

Šį kartą keturių lietuvių vyrų draugija, įskaitant autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, pervažiavo skersai Indiją nuo vakarinės iki rytinės pakrantės ir atgal, tik kitu maršrutu. Toli gražu ne lygiais kaip stiklas keliais tūkstančiai kilometrų buvo įveikta penkiese susigrūdus į Mumbajuje pirktą mielą seną automobiliuką, pramintą „Lachudra“ (iš knygos sužinome, kad tai „toks senovės indų žodis, dažnai vartojamas ir Lietuvoje“).

Tokia demokratiška transporto priemonė jau iš tolo signalizuoja, kad europietiškos išvaizdos svetimšaliai atvažiavo ne pasipuikuoti turtais ir tariamai aukštesne civilizacija, o kuo giliau pasinerti į aplink verdantį vietos gyvenimą, pažinti ne paradinę Indijos pusę. Bet ir ne specialiai ieškoti tamsiosios, purvinosios pusės – atvirkščiai, žmogaus širdies aukso, kuris žiba net juodžiausiame skurde ir purve. Ir galbūt pamėginti praskleisti magiškos Indijos traukos paslapties šydą.

Knyga gausiai iliustruota puikiomis nuotraukomis. Tarp žinomų Indijos grožybių jose daugybė dėmesio vertų vietų, į kurias turistai retai kelia koją.

*

Man visuomet labai paprasta atsakyti į klausimą, kurį girdžiu dažniausiai, kalbai pasisukus apie keliones: „Kodėl keliauji?“ Aš nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu. Arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius „kelionėje niekas nemoko, bet išmokstama daug“, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu.Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina.

*

Pasak samurajų išminties, teisingiausi sprendimai priimami per pirmuosius septynis įkvėpimus, tačiau japonų kariams, matyt, niekada neteko vairuoti Indijoje.

*

Kažkodėl beveik visur Azijoje atvykėlius maitinti vietinės virtuvės patiekalais, atrodo, yra blogo tono ženklas. Bent jau per pirmą susitikimą. Tad, jei tik įmanoma, visuomet sulaukiam pasiūlymo užsisakyti picos arba sumuštinių. Matyt, ir šiaip daugelis atvykėlių renkasi būtent tokį maistą, ne tiek bijodami dėl savo skrandžio, kiek paveikti kelionių organizatorių raginimų. Pastarieji šitaip stengiasi neužsikrauti naštos – per visus galus skysčius leidžiančio ir su dievais kalbančio turisto.

*

Pirmą kartą keliavome šviesoje. Per tą Indijos dalį, kuri negarsėja kaži kokiomis grožybėmis. Daug dulkių, lūšnų. Ir, be abejo, žmonių, iš kurių ypač išsiskyrė gražiomis ryškiaspalvėmis, švariomis ir tvarkingomis uniformomis į mokyklas keliaujantys vaikai. Tokie drabužiai buvo lyg iššūkis dulkėms ir nešvarai aplinkui. Dar kartą įsitikini, kad visur – net neturtinguose Azijos kaimuose ar vidury skurdžios Afrikos, išradingos šeimos moterys įsigudrina padaryti taip, kad išeigai skirti apdarai atrodytų lyg ką tik iš parduotuvės. Gal ir ne houte couture, užtat visuomet švarūs ir išlyginti. Dažnai lygintuvais, įkaitintais žarijomis iš ugniakuro. Frazė „tegu kaimynai negalvoja, kad mes kokie skurdžiai“ – viena varomųjų jėgų net ir alkaname šudrų gyvenime.

*

Vietos gyventojai nepratę, kad važiuojantys pro šalį atvykėliai čia sustotų. Juo labiau jiems netikėta mūsų užgaida – reikmenų valgiui gaminti paieškos. Dėl visa ko pasitikslina, bet po to jau šypsodamiesi entuziastingai imasi tvarkyti reikalus. Tai reiškia papildomą chaosą. Ne veltui kažkas indus yra praminęs Azijos italais. Kaip kitaip juos pavadinsi, kai vieno puodo po kaimą ieško trisdešimt žmonių ir dar tiek pat – viryklės. Paieškų ir arbatos atsigėrimo procedūra pritraukė visus arčiau buvusius ir bent kiek paeiti galėjusius indus. Susidarė sakytum dvi skirtingomis kryptimis marširuojančios priešrinkiminės agitacinės demonstracijos, kurių keliamas triukšmas pasiekdavo piką joms prasilenkiant.

 

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)