Honoraras. Praradau daugiau negu uždirbau

Jonas STALIULIONIS, Varėna

Kurejas_II.jpgEsu pensininkas ir dabar daugiau laiko skiriu rašto darbams. Neseniai Varėnos rajono laikraštis „Merkio kraštas“ išspausdino visą puslapį mano eilėraščių, už kuriuos išrašė 50 Lt honorarą. Atskaičius mokesčius gavau 44 litus. Nuvažiavęs į Vilnių nusipirkau Viktorijos Daujotytės „Tragiškos meilės lauką“ (apie S. Gedą).

 Mėgstu Viktorijos, su kuria 1963 metais pradėjau lituanistikos studijas Vilniaus universitete, knygas. Pastaruoju metu jų neatveža į Varėnos knygyną. Daugelio knygų, ir ne tik šios autorės, negauna ir Varėnos biblioteka. Todėl jau keletą metų nusipirkti knygų važiuoju į Vilnių. Sostinėje nusipirkau „Arčiau Lietuvos“ (apie B. Radvilaitę), „Gyvenimas prie turgaus“ (apie J. Strielkūną) ir dar kai kurias šios autorės ir kitų rašytojų knygas.

Deja, skaitymo malonumą netrukus apkartino netikėtas akibrokštas. Dvyliktą mėnesio dieną, kaip įprasta, į mano sąskaitą nebuvo pervesta pensija. Paaiškino, kad dabar aš jau esu dirbantis pensininkas ir pensiją gausiu mėnesio pabaigoje. Teko žmonai iš savo vargano atlyginimo mane maitinti dvi savaites. O kai atsiėmiau pinigus ir kelis kartus perskaičiavau, man pasirodė, kad aš daugiau praradau negu uždirbau. Ir tai dar neskaitant popieriaus, rašalo, spausdinimo išlaidų. Pasidomėjęs sužinojau, kad ne vienas pensininkas atsisako honoraro, nors pinigų jam labai reikia. Tuos honorarinius pinigėlius visada išleisdavau knygoms. O knyga rašančiam žmogui labai reikalinga.

Kodėl mūsų nepriklausomoje Lietuvoje seni rašantys žmonės taip skaudžiai baudžiami? Kuo juos galėtų paguosti valdžios vyrai ir moterys? Bet netikiu, kad ką nors gero pasiūlytų. Nebent patartų nerašyti. Juk buvęs kultūros ministras neseniai mums patarė skaityti senas knygas. O kaip moko liaudies išmintis: obuolys nuo obels netoli rieda….

Apie laiško autorių. Jonas Staliulionis Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1979 metais pradėjo dirbti „Raudonosios vėliavos“ redakcijoje atsakingu sekretoriumi, vėliau – laiškų ir masinio darbo skyriaus vedėju. Atgimimo laikais, keičiantis laikraščio profiliui, liko „Merkio krašto“ korespondentu. 2005 metais išėjo į pensiją. Eilėraščius su pertraukomis rašė visą gyvenimą. Savo kūrybą skelbė Varėnos ir Kaišiadorių, Alytaus apskrities laikraščiuose, „Lietuvos aide“, almanachuose „Merkio lieptai“, „Tėkmė“, „Gija“. Pastaruoju metu suviliojo eseistika, kurią spausdina „Lietuvos aidas“, „Gimtinė“, „Giružis“, „Merkio kraštas“. 2005 metais išleido savo pirmąją eilėraščių knygą „Tai mano kaimas – Nemaitonys“. 2008 m. išleisti J.Staliulionio eseistiniai pasakojimai „Žibalinės lempos vaikai”.

 Vladimiro Beresniovo piešinys „Kūrėjas”

 

Panašūs straipsniai