Stasys Arnašius: Mano metai – mano turtas !“

Arnasius_II.jpgJaunoji Lietuvos žurnalistų karta nepažįsta savo vyresniojo kolegos vilniečio Stasio Arnašiaus. Tik paėmę į rankas praėjusiais metais jo išleistą knygą „Interviu su savimi ir su tais, kuriuos sutikau kelyje…“ supras, koks įdomus, prasmingas, nepakartojamas žurnalisto, paskyrusio savo kūrybą Lietuvos radijui ir televizijai, gyvenimas. Nors S. Arnašių liga privertė judėti tik vežimėlio pagalba, jis vis dar aktyvus, tai įrodo ir jo dalyvavimas LŽS XV suvažiavime, kūrybingas. Ir toks pat draugiškas, nuoširdus, mielas. Sveikiname puikų televizijos žurnalistą, beje, palikusį pėdsaką ir spaudoje, parašiusį ne vieną knygą, su atėjusiais 2011 metais, linkime sveikatos ir stiprybė! Taip pat dėkojame LŽS nariui Stasiui Arnašiui specialiai mūsų svetainei parašiusiam pasakojimą „Mano metai – mano turtas“

 

Per ilgus kūrybinės veiklos metus esu sukaupęs gana gausų video ir foto archyvą.Visa krūva foto nuotraukų man mena įvykius,kuriose aš pats dalyvavu arba buvau tų yvykių sukuryje. Kai minėjau 77 metų sukaktį ,prengiau nedidukę foto nuotraukų ekspoziciją.Ir žvelgiant į akimirkas,kurias fiksavo foto aparatas ir kamera,ėmė ryškėti mintis,kad didžiausias mano turtas-

METAI. O prasmingai ir įvairiai praleistų metelių susikaupė gana daug.Nesutaupiau piningų, kitų materilinių vertybių, nes didžiausią pajamų dalį investavau į būstą ,aplinką,kurioje gyvenu ,kur priglaudą rado šeima, anukėlės,visi man artimi žmonės.

 

Gimtadienio proga svečiams ir kolegoms pristačiau savo kūrinį“Interviu su savimi“(knygos pavadinimo ieškoti nereikėjo, liko toks pat,kaip ir ankstesnio leidinio). Dailininko J.Čiplio drobė man mena puikų žmogų ir bičiulį.Su Jeronimu praleista daug metų. Jo kūrybinė veikla visada žavėjo,dvelkė optimizmu ir noru gyventi, kurti.Skaudi netektis, nes jo nėra mūsų gyvųjų tarpe jau daugel metų.Tad“Interviu su savimi“jo kūrybos vaisius ir visada primena draugą ir bičiulį.

 

Taigi,metai-didžiausias turtas.Ir jų gija,ačiū Dievui,dar vis nenutrūksta.Mes su kolegomis ir bendražygiais džiaugėmės visų atėjusių kūrybiniais laimėjimais,susuktų video filmų,apybraižų,siužetų ir parašytų knygų sėkme. Malonu buvo paspausti dešinę Justui Vincui Paleckiui,kurį anais laikais,dar dirbant jaunimo laikraštyje,vedžiau duobėtais,kartais nenuspėjamais žurnalistikos keliais.Ir aš,dar nesusitupėjęs plnksnos bičiulis,patariau ir aiškinau žurnalisrikos vingių gudrybes.Nors ir pats ne ką daugiau mokėjau ir žinojau.O štai šiandien Justas,kaip sakoma neieško žodžio kišenėje.Jo vertingi patarimai ir įvykių komentarai randa atgarsį visuomenėje ir mielai priimami klausytojų ir kolegų tarpe.

 

Kolega Audrius Siaurusevičius pasuko šiek tiek kitu keliu.Jam dabar gyvybiškai aktualu vairuoti Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo veiklos vairą.Kaip išsilaikyti konkurencinėje kovoje,kai ant kulnų lipa ne vienas,o keli kanalai.Kaip sukurti įdomias transliacijas ir laidas žiūrovams bei klausytojams?Ir dar vienas reiklus priesakas-nesuklupti kai aplinkui švilpia ir badosi kritikos smaigaliai,badantis vos ne kiekviename žingsnuje?Tokiai kovai ryžtis gali tik drasus,stiprus ir ištvermingas žmogus…

 

Savo kūrybinę veiklą derinau su Žurnalistų sąjunga.Malonu konstatuoti,kad mano sumanymai,kaip taisyklė rasdavo atgarsį sąjungos vadovų tarpe. Pirmininkas Dainius Radzevičius visada jautriai ir dėmesingai priimdavo mano sumanymus, prašymus ir pageidavimus. Kol galėjau judėti aktyviai dalyvavau Senjorų klubo veikloje, kariam vadovavo mano bedraamžis Stanislovas Pleskus. Mūsų bendruose susitikimuose malonu būdavo matyti ir bendrauti su Vytautu Mikuličiumi,Jonu Vėlyviu, Algiu Degučiu ir kitais klubo nariais,diskutuoti,pasikeisti nuomonėmis apie to meto aktualijas ir įvykius.Paigendu šių žmonių.Ir tikra atgaiva buvo man,kai jie atvyko į svečius per mano gimtadienį

 

Kolega ir mokslo draugas Romualdas Ozolas į mano šventę atsinešė storą knygą“Supratimai“.Jo filosofinės mintys toli gražu-netelpa apybraižoje ar siužete.Jis buvo pažadėjęs ir ištesėjo šiais metais išleis į gyvenimą savo suprtimus,pastebėjimus ir filosofines mintis.naujoje knygoje.Su Romualdu mus sieja ir kita,žemiškesnė gija.Tai Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis.Su šio kolektyvu mes apkeliavome pasaulį ir Romualdas iš koncero į koncertą bogino už jį patį didesnį kontrabosą.O jo stygų virpesys žadino ir kvietėne tik groti,bet ir dainuoti, šokti…

 

Privalau atskirai pasakyti apie kitą aistrą mano gyvenime.Visada galėjau nenufilmuoti video siužetą , neparašyti vaizdelio, bet nenueiti į ansamblio repeticiją ar koncert , jokiu būdu.Tai buvo man pareiga ir mtyt prievolė. Tad ir dabar,svečių būryje matydamas kanklininkes ir dainininkes visda lenkiu savo žilą galvą ir bandau pritarti pažįstamai melodijai ar dainai.O užtraukus studentišką dainelę, atgyja širdis ir geri jausmai. Pasidžiaukime, mieli bičiuliai, gyvenimu ir kol gyvi – gražia žiemuže.Tokia proga ir taurele privalu išlenkti. „Būrin,būrin draugai.Juk mes viena šeima.Tenuskamba plačiai sudentiška daina!..“

 

Nuotraukoje: Publikacijos autorius, buvęs Lietuvos televizijos žurnalistas, LŽS narys, vilnietis Stasys Arnašius

                                                                        LŽS nario Ričardo Šaknio nuotr.

 

 

Panašūs straipsniai