Prieš pora savaičių ir mūsų žurnalistų bendruomenę sukrėtė košmariški smurto proveržiai Europos viduryje, Baltarusijoje. Reakcija į juos pamažu rimsta, akomponuojant dviejų Lietuvos prezidentų priešpriešai užsienio politikos srityje.
Nuščiuvo ir Lietuvos žurnalistai, nežinodami, kurio Prezidento nuomonę labiau palaikyti.Nėra laimingas ir mūsų užsienio reikalų ministras, nervindamasis dėl taip pakrypusių nuomonių…
Ką gi, tai jau aukštoji politika, o mano smegenyse kelinta diena kala mokyklinių metų frazė, mokytojo užrašyta ant juodos klasės lentos. Mes ne vergai, vergai ne mes… Sukta frazė, okupacijos sąlygomis išreiškusi visą marksizmo-leninizmo absurdą.
Na, o mes, ar esam laisvi savo laisvos valstybės piliečiai? Gal čia tik iliuzija, juk atėjom pripumpuoti komunizmo statytojų kodekso, sovietinio „Dekalogo“. Ne visi atėjom, štai jau užaugo karta, kuri tik kaip pasaką girdi apie anuos laikus: Stalino pokarį, Chruščiovo ateistinį „atšilimą“, Brežnevo sąstingį, Gorbačiovo „perestroiką“. Bet ir juose, nepriklausomos Lietuvos vaikuose, glūdi nelaisvo žmogaus bacila, tikriausiai genetiniu būdu persikrausčiusi į jų sąmonę ir sielas. Nelaisvas žmogus, nelaisva asmenybė. Kitaip argi reiktų Audronei Jankuvienei rašyti teisingus, chrestomatiškus žodžius: „Organizuota, intelektuali bendruomenė turi būti reikli ir objektyvi (mano paryškinta – A. Ž.) išrinktos valdžios prižiūrėtoja, darbų vertintoja, o ne šalininkė ir oponentė. Teisinėje valstybėje egzistuoja teisių ir pareigų vienovė. Įgydami teisę rinkti, kartu įgyjame teisę kontroliuoti“.
Aukso žodžiai, bet kur ta mūsų organizuota ir intelektuali bendruomenė? Kur tie mūsų intelektualieji žurnalistai, komentatoriai, prižiūrintys valdžią ir padedantys jai ugdyti mūsų valstybę? Ar tai yra „Paskutinės instancijos“, „Akistatos“ vedėjai, telkiantys sau žiūrovus pigiu populizmu, sensacijomis, besivaikantys žmones po laiptines, koridorius, net tualetus, o paskui besiaiškinantys Etikos komisijoje… Vargas mums, jei tik tokios asmenybės neša mūsų žurnalistikos populiarumo vėliavą. Landžiojimas po gyvenimo užkaborius nėra žodžio laisvė, o tik „Stiliaus“, „Gyvenimo būdo“, „Žmonių“ ar kitų blizgančių (glamūrinių) žurnalų žurnalistika, kur žodis nuvertintas iki poniučių plepalų ir apkalbų lygio. Tai tikra žodžio devalvacijos perykla.
O gal mes, žurnalistai, esam vergai? Pinigo vergai, kurie krauna sau kapitalą žemindami ir niekindami savo valstybę jos žmonių akyse. Valstybės saviniekos „genijai“, besivaikantys populiarumo ant tos valstybės menkinimo kaulų, anti-piliečiai, vis labiau klimpstantys į negatyvumo liūną. Juk mūsų kaimynės šalys didžiuojasi savo valstybe. Ypač tą meną įvaldė rusų žiniasklaida, nors Rusijoje gal mažai kuo galima didžiuotis. Didžiuojasi estai ir austrai, vokiečiai ir vengrai. O mums viskas savo šalyje negerai: jaunimas esą masiškai emigruoja, nors įvairiuose renginiuose, kavinėse, universitetuose, bažnyčiose matome būrius šviesiaveidžio jaunimo.
Portalų savininkams ir jų tarnams žurnalistams smagu, jei koks nors piktas, subjektyvistinis tekstas išprovokuoja tūkstančius komentarų internete. Tų komentarų autoriai ne žurnalistai (tikėkimės), tai tik įtūžusi internetinės gatvės minia, mėtanti akmenis į besiformuojančios valstybės ir pilietines užuomazgas stiprinančios visuomenės daržą. Internetinėje erdvėje, pasislėpus už įvairių kriptonimų ar bereikšmių slapyvardžių, galima sau leisti smurtauti. Net inteligentai nesibodi chamizmo protrūkių, nes niekas už tai nebaudžia. Neiškelia viešumon. Taip yra su ta žodžio laisve, kai sarginis šuo – žurnalistika – paleidžiamas nuo grandinės ir kanda į kulnus kiekvienam pasitaikiusiam. Arba tam, ant kurio užsiundo jo šeimininkas, kuris taip pat nelaisvas, nes vergauja jo didenybei Pinigui.
Tai viena lietuviškos žodžio laisvės pusė. Negraži, merkantiliška, vergiška… Yra ir antroji, apie kurią užsiminė žurnalo IQ redaktorė, dr. V. Kudirkos premijos laureatė Birutė Garbaravičienė. „Su vergo ženklu, – sakė ji, – nesame nei atvira, nei pilietinė, nei tolerantiška visuomenė“. Tai tinka ir mūsų žurnalistikai. Birutės nuomone, rytietiškus (?) vergo apdarus pakeitėm europietiškom madom ir elgsena. Drįsčiau prieštarauti – tos mados ir elgsenos primena ne europietiškumą (Europoje formavosi tikroji, elegantiška, elgesio kultūra), o papūgų šokį blogai suprasto „etiketo“ narve. Tai sakau juokais. O jeigu rimtai – Birutė Garbaravičienė paliečia skaudžią temą. Netolerancija kitaip manančiam, kitaip gyvenančiam, kitą tautybę turinčiam, išsprogdinanti į erdvę piktus, įžeidžiančius, net kerštingus žodžius, yra to paties, per pusę amžiaus į milžinišką nutildymo kamerą suvaryto ir pasaulio pažinimo prasme prismaugto homo sovetikus reakcija.
Palaidas liežuvis – yra toks liaudies posakis. Tai iškreiptas žodžio laisvės supratimas, kai net iš inteligento gali sulaukti chamiško elgesio ar kalbų. Tai žmoguje glūdintis žvėris (piktas vilkas ar tik į kulnus kimbantis šunėkas), kurį dengia plonas civilizacijos luobas ir kurio dvasia yra dar ant labai žemos pakopos. Neveltui lotynų posakiui homo hominis lupus est nėra nei epochų, nei santvarkų ar civilizacijų ribos. Tik krikščioniškos meilės ir gailestingumo filosofija stiprina dvasios raumenis, kad ši atsilaikytų prieš viliojantį merkantilizmo pasaulį ir ugdytų kitokią – kilnesnę ir humaniškesnę – visuomenę.
Taigi, žurnalistai, kur jūs? Ar ilgai murkdysitės merkantilizmo liūne? Ilgai – šnibžda mano skeptiškoji pusė.
Nuotraukoje: Komentarų autorė, LŽS pirmininko pavaduotoja kūrybai Aldona Žemaitytė
Onos Pajedaitės nuotr.
