2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Adomas Subačius: Linksmas sveikaos pasitikrinimas aštuoniasdešimtmečio proga


XXI. Vizitas pas nežinia ką...

 

Abejingi medikai II_1.jpgNežinau, kaip tuos specialistus pavadinti. Kitados jie vadinosi dantų gydytojai, liaudiškai dantistai. Vėliau pasikrikštijo stomatologais: burnos ertmės organų, ypač dantų, specialistais. Pridygo stomatologijos klinikų, stomatologų kabinetų, stomatologijos prekių parduotuvių. Ne taip seniai stomatologai tapo odontologais-dantų ir jų ligų specialistais. Todėl stomatologijos klinikos, kabinetai ir kt. virto odontologijos klinikomis, kabinetais ir kt. Kas privertė pakeisti visas šitas iškabas, kainuojančias pinigą, galas žino. Bet šitai ir nesvarbu. Pas juos, kaip besivadintų, eiti neketinau, nes pats apie savo dantis viską žinau. Taip pat žinau, ką pasakytų dantistas, stomatologas ar odontologas. Tą patį, ką pasako ir mano žmona.

 

Vaikystėje dažnai teko girdėti posakį, kad Dievas davė dantis, duos ir duonos. Tikrai man davė dantis, sakyčiau, davė ir duonos, bet prie duonos nelabai. Negalėjau vartoti dešrų, kumpių, skilandžių ir panašių skanių dalykų, kuriuos būtų galėję lengvai doroti dantys. Ilgainiui dievas atėmė dantis, bet sudarė sąlygas įsigyti kitados taip neprieinamų produktų. Žmona kartais drįsta patarti, kad reikia atsikratyti Dievo duotų dantų likučių ir įsitaisyti žemiškus. Bet aš nedrįstų eiti prieš Dievo valią. Tebūnie taip, kaip jis nori. Antra vertus, man tai ir į naudą. Dabar nesuku galvos dėl antsvorio, valgau viską, ką pajėgiu, ir be jokių pastangų palaikau gerą formą. Turėdamas dantis, kirsčiau viską ir išgyvenčiau dėl besisukančių apie bambą taukų. Galiu pasigirti, jog praktiškai patiriu liaudies išmintį, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.

 

Bet kai gerai pagalvoju... Ačiū Dievui, visus specialistus apėjau, apeidamas nesunegalavau, beliko jų nurodymus realizuoti. Žmona pasiėmė šūsnį receptų, krepšį, pensiją ir išėjo į vaistinę. Po gana ilgo laiko skambina ir liepia, pasiėmus pensiją, ateiti į vaistinę. Nueinu. Žmona karingai nusiteikusi, nes klientų buvo apšaukta spekuliante. Girdi, prisirašanti per pažintis vaistų, o paskui jais spe- kuliuojanti. Vaistinės vedėja net buvo priversta kuriam laikui uždaryti vaistinę. Dviejų pensijų nereikėjo, užteko pusantros. Užtat namo atitempiau didžiulį krepšį vaistų. Jų vartojimu, taigi mano sveikata, rūpinasi žmona. Namuose ji išpylė krepšio turinį ant stalo ir pradėjo vaistus žiūrinėti ir dėlioti. Ir kuo toliau juos dėliojo, tuo labiau niaukėsi. Nesisekė susigaudyti, kaip tokią begalę vaistų vartojant nesuklysti. Galiausiai susinervinusi vėl sužėrė juos atgal į krepšį. Nepavyko vaistų vartojimo susisteminti ir kitą dieną.

 

Galiausiai teko įsikišti man. Sakau, dabar užsienyje visa karvių priežiūra yra kompiuterizuota. Pagal kompiuterį kiekvienai jų skiriamas skirtingas pašaras, melžimo metas, fiksuojamas išmilžis, veršiavimasis ir visa kita. Tai gal, sakau, ir mums vaistų vartojimą reikėtų kompiuterizuoti. Sūnus Jaunius programuotojas, tai gal galėtų sudaryti vaistų vartojimo programą ir nereikėtų sukti galvos, kada kokius ir kaip vartoti. Žvilgt į kompiuterį, ir viskas aišku. Žmona dėl to labai apsidžiaugė, pagyrė, kad vis dėlto ne pagal metus turiu gerą galvą, o sūnus nedvejodamas pritarė šiai idėjai ir sutiko parengti atitinkamą programą. Sako, stacionarus kompiuteris šiam reikalui netiks, programą visą laiką teks laikyti po ranka, todėl reikia įsigyti nešiojamąjį kompiuterį.    

 

Ačiū jam, jis padėjo tą kompiuterį ir nupirkti. Sveikatos labui nesvyruodami paaukojome dar tris su puse tūkstančio. Žmona kurį laiką, prižiūrima sūnaus, mokėsi tą programa naudotis ir galiausiai apsidžiaugė, kad Antagavėje galėsim be rūpesčių vaistais sveikatą stiprinti ir, kaip sakė šeimos gydytoja, švilpauti. Važiuojant iš Kauno į kaimą, tenka vežtis daugybę pakų pakelių, ryšulių ryšulėlių. Juos per kelis kartus nuleidžiame liftu apačion, paskui sukrauname mašinon. Taip padarėme ir šį sykį.     

 

Antagavėje tenka visa tai iškrauti ir sudėlioti į vietas. Dėliodami pasigendame krepšio su vaistais. Kur, po galais, jis dingo? Abu gerai prisimename, kad jį nuleidome apačion, bet Antagavėn jis neatkeliavo. Nėra, ir gana. Beliko galvoti, kad apačioje prie lifto jį kažkas nugvelbė. Tačiau mes esam geraširdžiai ir nejaučiam šitam piktadariui pykčio. Tik tegul jis juos vartoja pagal paskirtį ir ilgai bei laimingai gyvena. O mums užtenka tos laimės, kurią susikuriame be vaistų. Žmona neprisipažino, bet gal net apsidžiaugė, kad nereikės būti pririštai prie kompiuterio. Ačiū Dievui, kad nepaglemžė kompiuterio. Šiaip ar taip, jis atsiėjo pusketvirto tūkstančio, o vaistai tik pusantros pensijos. O be vaistų gyvenau iki šiol, galiu gyventi ir toliau.

 

Gerai suprantu, kad ir su vaistais nebūčiau nugyvenęs nė pusės to, ką nugyvenau. Todėl ir nevartodamas vaistų, laikydamasis šeimos gydytojos patarimo, gyvenu Antagavėje ir švilpauju. Gyvendamas kaime, iš žiniasklaidos sužinojau, kad Valdui Adamkui, atseit prezidentui, buvo įtaisytas širdies stimuliatorius. Tai skambinu šeimos gydytojai ir klausiu, kaip čia išeina. Mano ir Adamkaus negalavimas vienodas: mano širdis gera, jo labai gera, kaip šešiasdešimtmečio, mano pulsas prastas ir jo ne kažin koks. Tai kodėl jam įtaisė širdies stimuliatorių, o man ne? Kodėl laisvoje Lietuvoje, Europos sąjungos ir NATO narėje, tokia nelygybė?

 

Šeimos gydytojos šis klausimas nesuglumino. Girdi, Adamkus yra prezidentas, patiria daug streso dėl Ukrainos ir Gruzijos nepalankios įvykių raidos, todėl gali neatlaikyti širdis. O prezidento mirtis valstybei būtų tikra prapultis. Laidotuvės sukeltų begalę rūpesčių ir pareikalautų dešimčių, o gal ir šimtų milijonų litų. Todėl bus geriausia, jei jis ištvers iki kadencijos pabaigos, išvažiuos į Meksiką ir ten sulauks savo dienų galo. Tavo reikalas visai kitas. Nei valdžia, nei valstybė nė nesužinos, kad iškeliavai anapilin. O jei sužinotų, tai tik apsidžiaugtų, kad nereikės mokėti pensijos.

 

Gal kiek nukentės kuri partija, netekusi per rinkimus vieno balso. Bet juk iš tikrųjų tavo balsas eina tik į urną, bet ne į dangų. Ką čia bepridursi. Gal ir be širdies stimuliatoriaus ištempsiu ne tik iki aštuonių dešimčių.

Vladimiro Beresniovo piešinys "Abejingi medikai"

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)