2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas Jankus: Kelios bičiuliškos užklausėlės Rolandui Kazlui


Kazlas_II.jpgNacionalinę kultūros ir meno premiją 2009 m. aktorius Rolandas Kazlas pelnė už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą.

– Knieti pradėti nuo kiek atitolusių kūrybinių aukštumų. Gal todėl, kad laikui bėgant jos atrodo dar iškiliau. Bent man – tai jūsų Lebiadkinas. Tada, regis, 2005-aisiais, Jono Vaitkaus režisuotame pastatyme pagal Fiodorą Dostojevskį „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“ jūs, mano manymu, sukūrėte įsimintiną, „dostojevskišką“, tragiško pasmerktumo persmelktą vaidmenį. Ar jums tai buvo etapinis, ar eilinis kūrybinis atsivėrimas?

– Ačiū. Na, jei pradedame nuo „kipšo“ Lebiadkino, ta proga galima prisiminti, kad „velniava“ su F. Dostojevskio personažais prasidėjo dar diplominiame spektaklyje pagal „Brolius Karamazovus“. Vaidinau irgi ne mažiau apsėstą Smerdiakovą. Paskui buvo savotiškas velnio išpera Foma Fomičius Opiskinas J. Vaitkaus režisuotame „Stepančikovo dvare“, dar vėliau – demoniškas gyvas lavonas kunigaikštis Gavrila Cezario Graužinio „Dėdulės sapne“. O po to atsirado Lebiadkinas. F. Dostojevskis labai parankus autorius aktoriui atsiskleisti. Dauguma jo herojų tarsi įelektrinti, aistringi, emocionalūs, reikalaujantys iš aktoriaus viso talento ir energijos užtaiso. Kad ir kokią turėtum nuomonę apie šį rašytoją, jis – tarsi mūšio laukas, kuriame vyksta nuožmios kautynės su demonais, visokio plauko teroristais (kaip Foma) ar kitais apsėstaisiais, tačiau F. Dostojevskio kūriniuose dorovė ir šviesa pralaimėdamos laimi ar bent autorius linkėtų joms laimėti. O

Lebiadkinas – geros širdies žmogus, patekęs į tamsą, tai suvokiantis ir dėl to besikankinantis pats ir kankinantis kitus.

– O Karalius Ignotas spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, Napoleonas Šereika „Patriotuose“... Skirtingi autoriai (Witoldas Gombrowiczius, Petras Vaičiūnas), tačiau jų kūrinius persmelkia grotesko, kandžios satyros ir absurdo dvasia. Kuris iš šių personažų sunkiau „lipdėsi“, kuriam teko ilgėliau ieškoti įtaigesnių niuansų?

– Jau turbūt esu minėjęs, kad su režisieriumi J. Vaitkumi lipdyti personažus – vienas malonumas. Režisierius pasitiki manimi, jei ko per daug – nuima, kas tinka, paprašo akcentuoti. Todėl repetuoju drąsiai, nes žinau, jog salėje sėdi spektaklio sodininkas su žirklėmis ir trąšomis... Galų gale toks žanras kaip groteskas aktorių įpareigoja pasiausti, o ne išsigandus laukti režisieriaus nurodymų. Tik tas „siautimas“, žinoma, turi būti suvaldytas ir paisantis žanro taisyklių. Vaidinti Šereiką ar karalių Ignotą – tikra atgaiva ir gera aktorinė mankšta.

– Napoleonas Šereika – sušiuolaikintas veidmainis aferistas, patriotiniais šūkiais dangstantis sukčiaus prigimtį. Sakyčiau, negailestinga, skaudi, bet itin taikli kai kurių dabarties veikėjų analizė. O poveikis? Šereikos dauginasi kaip skėriai. Jūsų manymu, tokio ir panašių personažų rodymas, atskleidimas scenoje – viena iš šiuolaikinio teatro misijų? Apskritai jūs pats – kokio teatro šalininkas? Socialiai angažuoto, atvirai ir skausmingai (ar groteskiškai) kalbančio apie mūsų sopulius ir klystkelius?

– Žiūrovai mėgsta „Patriotus“, gausiai lanko, kvatoja, ploja... Manau, juokiasi ne tik iš režisieriaus ir aktorių išradingumo ir sodrių spalvų, tačiau ir iš skaudaus atpažįstamumo bei nevilties.

Kad ir kokie būtų tie veličkos ir šereikos žavūs, jų fenomeno egzistavimas – didelis ir neišnaikinamas blogis. Tokių parsidavėlių, prisitaikėlių, departamentinių ir parlamentinių chameleonų buvo ir dabar yra pilni kabinetai, koridoriai ir kurortai. Tokie skundė, trėmė, vogė, melavo, šlovino esamą valdžią ir galinguosius ankstesniais laikais, tą patį daro ir dabar. Tik, žinoma, etiškiau, rafinuočiau, korektiškiau, KAIP REIKIA. Tokie turi itin gerą uoslę ir mokosi labai greitai. Jeigu būtina staigiai pakeisti spalvą – NO PROBLEM!

– Įsimintinus vaidmenis kūrėte ne viename J. Vaitkaus režisuotame pastatyme. Režisieriaus diktato teatras – J. Vaitkaus teatras, taip bent suokia daugelis teatrologių. O jūsų nuomonė? Padėjo jums tas „diktatas“ ir „tvirta ranka“? O gal tai vienas iš mūsų teatrinių mitų?

– J. Vaitkų laikau vienu iš savo mokytojų, kaip ir Dalią Tamulevičiūtę, Eimuntą Nekrošių. Iš J. Vaitkaus išmokau tikrai daug. Vis dėlto vaidinau ir vaidinu penkiuose jo sukurtuose spektakliuose. Išskirčiau Rotmistrą Augusto Strindbergo „Tėve“, Fomą Fomičių, karalių Ignotą... Nors visi kūrybiniai procesai su režisieriumi buvo savotiškai smagūs ir sveiki kaip aktoriui. J. Vaitkus ne tik padeda kurti personažą, bet ir apvalo, įvardija prie tavęs kimbančias profesines ligas. Pastebėjau, kad jam reikia aktoriaus, jo energijos, pataikymo „į natą“, maksimalios koncentracijos, o jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių aktorius neįveikia režisieriaus užduočių, dažnai atkeršija visokiom kalbelėm, mitais, pelnytom ir nepelnytom etiketėm apie jį ir jo diktatoriškus metodus. Kai kas galbūt to ir laukia. Kad ir kaip ten būtų, J. Vaitkus – vienas didžiųjų režisūros mohikanų. Tai įrodė jo darbai, svarbių temų pasirinkimas, pedagoginė veikla.

– Proga padėkoti už jūsų poetinį monospektaklį „Geležis ir sidabras“. Įtaigiai priminėte primirštą originalų poetą Vladą Šimkų. Kaip kilo ši idėja? Gal dar kokį autorių, nepelnytai stumteltą į literatūros istorijos paraštes, pakylėsite?

– „Geležis ir sidabras“ – pirmas mano savarankiškas darbas, pirmas monospektaklis, režisūrinis bandymas ir pirmas prisilietimas prie poezijos. Jį prisiminsiu kaip pirmąją meilę. Spektaklį pastatyti pavyko stebėtinai lengvai, tarsi jis jau buvo sukurtas, tik reikėjo atverti uždangą „Lėlės“ teatre. Matyt, pats V. Šimkus padėjo... Tai itin šviesus, žemiškas, sąžiningas poetas ir neprastas filosofas. Manau, teatras ir kinas dar labai skolingi lietuvių rašytojams, poetams. Daug įdomių, primirštų, pastumtų į šalį autorių turėjome ir turime. Žinoma, prie lietuviškos poezijos ar prozos dar norėčiau prisiliesti, tačiau kada tai bus ir kokia forma, kol kas nežinau.

– Vaidyba ir režisūra. Sėkmingai suderinate. Ir veikalų parinkimas, man regis, atskleidžia jūsų kūrybines galias, užmojus, galiausiai skonį ir pomėgius. Antonas Čechovas, Hermanas Melvilis... Ar „Palatos“ sėkmė (ne tik režisūrinė, turiu omenyje ir inscenizaciją, ir jūsų vaidybą) paskatino imtis „Raštininko Bartlbio“? Jums svarbu ir aktualu gilintis į „mažo“, kuklaus, užguito, visuomenėje nepritampančio individo vidinį pasaulį?

– Ne apie mažą žmogų aš noriu kalbėti. Atvirkščiai. Maži, tamsūs žmonės dabar okupavo ir sukompromitavo visas sritis, visas gyvenimo kertes, net žodžius. Sumenkimas ir menkumas visur, dideli dalykai paversti į problemėles, juokelius, asmenybės sumaišomos su mase, aukšti siekiai, sveikumas, principai, dvasios polėkiai nuleidžiami į žemumas, į pilkumas. Žmogus tarsi paverstas savo paties pikta parodija. Todėl tai, ką pastaruoju metu stengiuosi daryti, yra ne saviraiška, o pasipriešinimas tam, kas silpnina, žemina žmogų, atima iš jo drąsą laisvai mąstyti, giliai jausti. Be abejo, man padeda puikūs autoriai, jų mintys, iškelti klausimai. Darau, ką galiu. Ką gi, tokia mano evoliucija... Kitaip tariant, fermentacija ar kūrybinė žvejyba. Pasižymiu savybe užsidėti naštą ir ją pakelti. Žinoma, prieš tai ilgai mankštinuosi.

Niekada nebuvau tik atlikėjas, todėl, rašydamas inscenizaciją ir „nešiodamas“ būsimą spektaklio idėją, jaučiuosi kankinamai geriau, nei būdamas scenoje. Į būsimą darbą sudedu visas jėgas, stengiuosi būti sąžiningas ir pasirinktam autoriui, ir žiūrovui. Galbūt labai greitai ateis laikas, kai ir nenorėsiu, negalėsiu – tada reiks vyniotis meškeres. O kol kimba, dieną naktį žvejoju. Galvos dėžutėje dar turiu keletą maištingų, retų, rinktinių „sliekų“. Jeigu pavyks užmauti ant gero kabliuko, jei užteks kantrybės, gal kas ir užkibs?

– Ką jums reiškia apdovanojimai? Auksiniai ir paauksuoti scenos kryžiai, premijos ir kitokie pagerbimai? Tai skatina ar bent laikinai sutrikdo, „išmuša iš vėžių“? Tokiame kontekste nederėtų klausti apie „valstybės kultūros politiką“. Tai gal bent apie savivaldybių (jums žinomų, artimų) kultūros politiką? Ar apskritai tokia gyvuoja? Ar tik žvalgomės į „aukštus sostinės bokštus“?

– metų Jeigu apdovanoja – vadinasi, pastebi. Vadinasi, tai, ką darai, yra reikalinga, vertinga ir svarbu. Apdovanojimais džiaugiuosi, nors jie ne pirmoje vietoje. Tuo metu, kai jų nebuvo, pasaulis dėl to negriuvo. Svarbiau, kad pats turėtum ką dovanoti. O jei kalbėtume apie „kultūros politiką“ ar „politiką“? Kokia čia politika, jeigu beveik visa, kas vertinga ir gyvybiškai būtina, po truputį naikinama. Situacija, manau, tokia: šunys loja, o karavanas eina.

Karavanas – prekybinis, pramoginis, piniginis, su ekranais, šokiais ir vampyrais, o šunys – dar likę pavieniai kultūros, meno, mokslo ar šiaip tiesiog žmonės, kurie nenori ir negali taikstytis su tuo, kad viskas to karavano trypiama. Taigi iškyla beveik „šimkiškas“ klausimas: „Ką daryti?“ Ar nekreipti dėmesio ir ramiai dirbti, ar loti, kandžiotis, gintis ir ginti? Manau, vienas meistriškai, atsakingai, talentingai, iš širdies padarytas darbas atsvers krūvą vienadienio šlamšto. O ir atsispyrimas pagundai prisidėti prie to naikinančio karavano – taip pat labai svarbu. Ir „paloti“ reikia, ir tai, kas gera, nauja, pastebėti, ir pačiam neapsimesti stručiu. Vokiečių filosofas Oswaldas Spengleris sakė: „Suprasti pasaulį, tai – atsilaikyti prieš jį.“ Ką čia dar pridursi... Reikia atsilaikyti.

Ačiū už klausimus.

– Nuoširdžiai dėkoju už atsakymus.

Užklausėles dėliojo Gediminas JANKUS  ("Nemunas")

Nuotraukoje: 2009 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas

                                                                      Vlado BRAZIŪNO nuotr.

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)