2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

„Duc In Alktum“ - reiškia:„Irkis į gilumą“ arba „Kilk į aukštumas“


nerijus_II.jpgPoezijos sakralumas ir kunigo pašaukimas, kūrybos gelmės ir tikėjimo apmąstymai – šios sąsajos gyvos nuo Maironio ir Juozo Tumo-Vaižganto laikų.

Pratęsiant šias tradicijas išleistas Kauno kunigų seminarijos auklėtinių kūrybos almanachas „Duc In Altum“ – ypatingas leidinys šiandienos literatūrinėje padangėje.

 Ne vien sausa duona gyvi

 Knygos sudarytojas ir vienas iš autorių, Kauno kunigų seminarijos auklėtinis Nerijus Pipiras sako, kad tai jau antrasis klierikų kūrybos almanachas Lietuvos literatūros istorijoje. Pirmasis buvo išleistas 1943 metais.

„Jau nuo seno kunigų dvasiniai ieškojimai atsispindi kūryboje. Septynerius metus puoselėjama graži tradicija – rengiami poezijos skaitymai Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Prieš kelerius metus kilo idėja išleisti almanachą. Man buvo pasiūlyta susitikti su poetu Robertu Keturakiu. Jis perskaitė mano eilėraščius, susidomėjo ir kitų klierikų kūryba, užsimezgė glaudus bendradarbiavimas“, – prisimena N. Pipiras.

Almanachas pradėtas rengti praeitą žiemą. Jame pristatyti visų kuriančių klierikų, išskyrus šių metų pirmakursius, kurie parengiamąjį kursą išklauso Šiluvos dvasiniame centre, eilėraščiai ir prozos kūriniai. Klierikai patys siūlė savo kūrybą, o geriausius atrinko R. Keturakis.

„Jaučiame, kaip svarbu dalytis tiek šiluma ir meile, tiek šiltu savo ieškojimų bei atradimų žodžiu. Kiekviena mintis, kiekvienas pasakytas ar parašytas žodis yra savitas ir be galo gražus pasaulis, kurį norisi auginti ir dalyti,“ – pasakoja Nerijus.

 Dėkingas reikliems mokytojams

„Pirmąjį eilėraštį sukūriau būdamas penkerių, jį užrašė mano mama. Vėliau turėjau problemų dėl rašymo, esu kairiarankis. Kai pradėjau lankyti mokyklą, dar buvo paskutinieji tarybiniai metai, o tais laikais netoleruodavo „kitokių“. Mane versdavo rašyti dešine ranka. Klasės draugai kasdien lankė keturias, penkias pamokas, o aš išsėdėdavau dar po dvi papildomas, nes rašydavau diktantus“, – prisimena būsimas kunigas.

Tik atkūrus Nepriklausomybę, kai Nerijus buvo trečioje klasėje, mokykla tapo liberalesnė ir buvo leidžiama pasirinkti, kuria ranka rašyti. Turėjo vėl „išmokti“ rašyti kaire...

„Prisimenu, kai po Sausio 13-osios įvykių mano rašinį, skirtą žuvusiems už Lietuvos laisvę, mokytoja perskaitė garsiai visai klasei. Nuo to karto visus mano rašinius pateikdavo kaip pavyzdį. Esu dėkingas Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos, kurią lankiau, reikliems mokytojams. Jie skatino ir kūrybą, ir išmokė teksto analizės. Vienas mokytojas dvyliktoje klasėje palinkėjo man: „Naudokis savo talentais, iš kurių gali valgyti duoną“, – dalijasi mokykliniais prisiminimais N. Pipiras.

Misija – pašventinti gyvenimą

Apie literatūros studijas Nerijus negalvojo, nes nuo vaikystės svajojo tapti kunigu. Nors žinojo ir tai, kad jau niekada nesiskirs su literatūra. Įstojus į Kauno kunigų seminariją, kūrybos braižas pasikeitė.

„Tai, ką rašiau prieš metus, šiandien vertinu jau kitaip, – prisipažįsta jaunasis poetas. – Poezija man yra sakrali, kaip ir kasdienybė. Kai prisėdu rašyti, niekada nežinau, kas tai bus: gal eilėraštis, gal prozos kūrinėlis. Tai tarsi visos pragyventos dienos apmąstymas. Seminarijoje vakarais yra skirtas laikas susikaupimui, jį ir išnaudoju kūrybai.“

knyga_1_II.jpgN. Pipiras mėgsta poeziją – Bernardą Brazdžionį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Kazį Bradūną, taip pat ir šiuolaikinius autorius. Šiuo metu skaito kunigo dr. Juozo Čepėno prisiminimus, kuriuose atsispindi visas jo gyvenimas, santykiai su kitais žmonėmis. Seminarijoje vakarais diskutuoja su klierikais apie vienas kito kūrybą.

„Mano poezijos pagrindinė mintis – žmogiškųjų vertybių sklaida. Kad ir kaip būtų širdyje šalta ir speiguota, gyvenimas yra gražus. Per apmąstytus gyvenimo įvykius, matytus vaizdus noriu perduoti žinią, kad ir vargas yra prasmingas. Poezijos misija yra atskleisti, šviesti, sakralinti, pašventinti gyvenimą, žmogų, kuris galbūt šiuo metu kenčia. Almanacho pavadinimas „Duc In Altum“ būtent tai ir reiškia: „Irkis į gilumą“ arba „Kilk į aukštumas“, – teigia knygos sudarytojas Nerijus Pipiras.

Nuotraukose: Almanachas "Duc In Altum"  ir jo sudarytojas, Kauno kunigų seminaro auklėtinis Nerijus Pipiras

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)