Pastaruoju metu pavarčius spaudos puslapius ir pasiklausius viešų diskusijų labai dažnai ima atrodyti, kad bandymai diagnozuoti mūsų visuomenės ydas atveda prie kraštutinumų.
Kad ir kaip stengiamės nesame nei atvira, nei pilietinė, nei tolerantiška visuomenė. Šio teiginio įrodinėti beveik ir nereikia, nes tai akivaizdžiai matosi kasdienio gyvenimo paviršiuje.
Neseniai žurnale IQ paskelbtas Tomo Venclovos tekstas „Aš dūstu“ ir po to užvirusi diskusija paliudijo, kad galime džiaugtis žodžio laisve, bet ne tolerancija. Paradoksalu, pernai Metų tolerancijos žmogaus nominaciją pelnęs rašytojas šiuo tekstu išjudino tikrą prietarų liūną ir atskleidė mūsų tolerancijos lygį, taip pat esminius pokolonijinio žmogaus identiteto bruožus – narcisizmą ir agresiją. T. Venclova kiek ironizuodamas teigė, kad „tikras lietuvis“ yra tas kuris nemėgsta rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių. Deja, kad ir kaip piktintųsi oponentai, labai dažnai taip ir yra. Aštrus visuomenės kritikas, rašytojas Ričardas Gavelis jau seniai buvo pastebėjęs, kad lietuviai tiesą apie save priima kaip asmeninį įžeidimą, apanka iš pykčio ir nieko objektyviai vertinti nenori.
Būtų galima dar pridurti, kad dar sunkiau priimami ar bent jau suprantami kiti ir kitokie, nors noras pasipuikuoti, kaip greitai mes rytietiškus vergo apdarus pakeitėm europietiškom madom ir elgsena, yra tiesiog karštas.
Statistika šokiruojančiai byloja, kad kas ketvirtas lietuvis nenorėtų gyventi, pavyzdžiui, šalia žydo, nors jų tokiam kiekiui Lietuvoje nė su žiburiu nesurastum. Niekur kitur Europoje tokio gėdingo „procento“ nėra.
Etninių tyrimų instituto direktorė Vida Beresnevičiūtė žurnalo „IQ” lapkričio numeryje paliudijo, kad mūsų visuomenės netolerancija tam tikroms visuomenėms grupėms nė kiek nėra sumažėjusi, o žiniasklaida netgi savaip provokuoja ksenofobiją. Išties, kai paminimi kai kurie žodžiai, kaip antai „žydas“, pasipila antisemitiški išpuoliai internetinės erdvės komentaruose, kurių nesustabdo nei portalų išsikelti žaibolaidžiai, nei veikiančio teisinio mechanizmo neturinčios žiniasklaidos etikos ir savireguliacijos taisyklės. Visa tai žinoma, bet niekas nesikeičia: žodžio laisvė be atsakomybės stuburo kol kas tėra ne nuomonių įvairovės stimulas, o šmeižto, plūdimosi ir psichologinės visuomenės nesveikatos atspindys.
Dar 1953 metais Vytautas Kavolis apie „netolerancijos vertybes“ rašė, kad tokių vertybių išdidus savininkas rūpinasi ne savo gyvenimu, bet reikalauja iš kito, kad jis pagal jas gyventų: „ Jis save priskiria kitų sargu ir, budėdamas, kad kiti gyventų pagal jo vertybes, nebeturi laiko, nei nemato ypatingo reikalo – pats pagal savo vertybes gyventi. Kitą ganydamas, jis mano ir taip daug gero padarysiąs.“
O kiek šiandien turime tokių „ganytojų“! Vien ko verti neliečiamybę išsaugoję Seimo nariai K.Uoka ir P. Gražulis. Ir koks aršus konservatoriškų vertybių sergėtojas tapo tautininkas G.Songaila. Kaip etikos vertybes sergsti pamokslus iš tribūnų rėžiantys kai kurie kiti patys etikos nepaisantys parlamentarai turėjome progos ne kartą įsitikinti.
Ir vis dėlto ne žiniasklaida provokuoja ksenofobiją. Ji tik suaktyvina virusą, kuriuo serga mūsų visuomenė, tarp jų ir pati žiniasklaida. Daugelis jau pamiršo arba nenori prisiminti gėdingo išpuolio viename ksenofobija ir homofobija sergančiame dienraštyje. O juk tada su šia liga neišdrįso susigrumti beveik nė vienas apie vertybes postringaujantis valdžiažmogis, kukliai muistėsi ir žiniasklaidos etikos sargai. Tik pavieniai piliečiai sąžiningai gelbėjo mūsų pačių reputaciją, nepaisant to, kad dėl to buvo apšmeižti, apjuodinti, sukarikatūrinti ir aplipinti įvairiomis etiketėmis.
1976 m. T.Venclova straipsnyje „Žydai ir lietuviai“ deklaravo, kad mus, lietuvius, liečia kiekvienas antisemitinis išpuolis, o 1989 m. Aleksandras Štromas jau žydų vardu sakė, kad privalom visiems laikams suprasti, kad tautų, su kuriomis gyvename praradimai ir pralaimėjimai yra taip pat ir mūsų pačių, žydų. Kiek nuo to laiko pasistūmėjome tokio suvokimo kryptimi? Kaip rodo, žiniasklaidos „išprovokuotos“ reakcijos ir statistika – labai nedaug, nes vis norime būti labiau lietuviai nei kiti bendrapiliečiai. Negi laisvės dvidešimtmetis neišmokė ja džiaugiantis suvokti ir savąją atsakomybę?
Turbūt koks nors jautrus mūsų tautinio mentaliteto diagnostikas pasakytų, kad dar neišsivadavome iš pokolonijinio būvio ir po europietiškomis šukuosenomis bei skrybėlėmis tebeslepiame vergo žymę. Žurnalas „IQ“ , Nr. 8(lapkritis) .
Nuotraukoje: Komentarų autorė, žurnalo „IQ” redaktorė Birutė Garbaravičienė Istorinėje Lietuvos prezidentūroje Kaune sveikina su aštuoniasdešimtmečiu Lietuvos žurnalistų sąjungą
Alberto Švenčionio nuotr.
