2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

JONO JURAŠO MITAS: EKLEKTIKA ANTIGONĖS IR TAUTOS SOPULIŲ TEMA

Gediminas JANKUS, rašytojas ir žurnalistas (

Jankus II_1.JPGKauno valstybinis dramos teatras iš paskutiniųjų premjerų nemažą dėmesį skyrė Jono Jurašo pastatymui – „Antigonei Sibire“, tiek reklamine, tiek organizacine prasme, neatsiliko ir būrys aikčiojančių, kvapą gaudančių ikipremjerinių adoratorių, pylėsi gausūs aprašymai „O bus taip...“ , galų gale tą džiugų šurmulį nustelbė paties Metro dosniai dalijami interviu. Ir tai natūralu bei suprantama –juk režisuoja pats legendinis J. Jurašas, ne tik mano kartai tapęs maištingo kūrėjo simboliu, išdrįsusio mesti viešą iššūkį to meto sustabarėjusiai ir į bet kokią laisvesnę mintį ar ženklą liguistai reaguojančiai Sistemai. Iki šiol neužmiršome tada matytų, tokių drąsių, atvirų jo spektaklių, kuriuose be įprastos ezopinės kalbos jau buvo įpinta tiesioginių nuorodų į santvarkos ydas ir melą. „Mamutų medžioklė“, „Šventežeris“, „Barbora Radvilaitė“... Tai mūsų laisvėjančio, maištingojo teatro neatsiejama pradinė istorinė grandis.

Tačiau spektaklio analitikui vien tokio istorinio reikšmingumo nepakanka. Nuslūgus entuziastingų pagyrų ir papliauškų bangai, pažiūrėjus jau ne premjerinį spektaklį, apima prieštaringas įspūdis. Kodėl? Kodėl negaliu sušukti visu balsu, kaip apie kai kuriuos kitus matytus Kauno teatre pastatymus – „Bravo, Metre“? Kas trukdo priimti ir suvokti režisieriaus koncepciją, sumanymo esmę? Kodėl nepalieka neišbaigto, nesudėlioto, fragmentiško darbo įspūdis?

Mano manymu, prieštara jau buvo užprogramuota pačioje pradžioje. Visų pirma kūrinio (veikalo) pasirinkime. Koks tai veikalas? Kokia dramaturgine medžiaga remiasi režisierius? Kodėl būtent tokią jis pasirinko? Ką būtent šiuo ar kitu konkrečiu veikalu nori pasakyti, atskleisti, kokią poziciją išsakyti?

Vertinu Aušros Marijos Sluckaitės literatūrinį išprusimą, tačiau įvardinti ją „Antigonės Sibire“ autore nedrįsčiau. J. Jurašas, teatrui siūlydamas tokią savo gyvenimo ir kūrybos bendražygės, švelniai tariant, kontempliaciją, literatūrinį koliažą, pergudravo pats save. Savarankiško, draminio veikalo tikrąja prasme nėra. Yra J. Anouilh (Žano Anuji) pjesė „Antigonė“. Šiek tiek pakupiūruota. Šalia pridurstyta visiškai kitos stilistikos ir laikmečio Birutės Pūkelevičiūtės „Rauda“. Galų gale trečias, nūdienis antsluoksnis - ištraukos iš „Misija Sibiras“ dienoraščių. Tačiau šioje sluoksniuotoje mozaikoje solidžiausias pagrindas – prancūzų dramaturgo „Antigonė“. Kam prireikė tokių akivaizdžių dirbtinių sąsajų, lyg papildant veikalą (iš tiesų jį gadinant) , tokia skaudžia mums tema – pokario rezistentų žūčių, masinių trėmimų, kapaviečių tolimajame gulage?

Esmė, man regis, labai paprasta. Prielaida: J. Jurašas seniai nori režisuoti būtent Ž. Anujo „Antigonę“. Dėl įvairiausių priežasčių, kurių dabar galima vardinti begalę, tai nepavyksta.. Pagaliau atsirado galimybė pasiūlyti teatrui „Antigonę“, jau senokai sustyguotą ir išmąstytą, gal net surežisuotą (na, bent mintyse), tačiau kaip paaiškinti, kodėl būtent dabar, ką šiuo egzistenciškai adaptuota Sofoklio tragedijos versija norima pasakyti? Juk autorius, 1942 metais parašęs šią pjesę, būtent labai aiškiai ir atvirai pasisakė prieš bet kokią prievartą, despotizmą, Antigonės paveikslu parodė vienintelio pasirinkimo egzistencialistinėje ribinėje situacijoje galimybę – žūtį vardan vidinės laisvės principo.

Taigi, ką turėtų pasmerkti J. Jurašo Antigonė? Prieš kokią prievartą kovoti? Prieš kokią Sistemą sukilti? Vardan kokių idealų žūti? Režisierius nūdienos pasaulyje lyg ir nemato tironijos, diegiamos baimės, visuotinio sekimo ir nepasitikėjimo. Nemato ir nūdienos Lietuvoje demokratijos grimasų, socialinės atskirties ir jau vyraujančios baimės. Arba nenori matyti. Tad idėja papildyti „Antigonę“ minėtais „inkliuzais“ , panaudojant skaudžią ir neužmirštamą tremtinių lemtį, kūrybinei grupei pasirodė išganinga. O mano manymu, tai ir buvo bene didžiausia klaida. Visų pirma, Ž.Anujo drama yra pati pakankamai prisodrinta vidinių konfliktų, aliuzijų ir filosofinės prasmės, tad „jo atveju žanrų įvairovė yra vertinama kaip įžeidžiantis ir trikdantis netobulumas“ (Jozeph E. Garreau).

Suplakęs skirtingus žanrus ir stilius, tremties temai skyręs gan kuklius epizodus, režisierius sumenkino ir patį dramaturgą, ir mums visiems skaudžią nekaltų aukų, Sibiro aukų istoriją. Kažkelintą kartą klausiu „Kodėl?“ Tai, kad galų gale bent iš dalies J. Jurašas pabandė paliesti tremties temą, žinoma, sveikintina. Tačiau kodėl būtent tik B.Pūkelevičiūtės “Raudos” intarpais? Ar nėrasta daug skaudesnių ir tikrų liudijimų? O gal neieškota? Gal poetizuota “Raudų” stilistika, keista aukų ir budelių traktuotė, vos ne vos nužymėta tragiško pasirinkimo linija sąmoningai pasirinkta?..

Tačiau grįžkime prie “Antigonės”. Iš tiesų, tai išmąstytas, režisūriškai tvirtai sudėliotas audinys, drąsiai galintis būti savarankišku spektakliu. J. Jurašo privalumas – gebėjimas parinkti tinkamus aktorius ir iš jų ištraukti visas užslėptas ar tik numanomas galimybes, Tai režsierius panaudojo ir Ž. Anujo „Antigonėje“, deja, tik joje.

Veiksmas prasideda vagonų bildesiu ir praūžiančiu sąstatu. Tai Sibiran išsiruošusių pasiryžėlių būrelis, ieškantis savo artimųjų tremtinių kapelių ir lankantis skaudžių kančių vietas. Kadangi tai autentiški ekspedicijų dalyvių įspūdžiai, suklusti, laukdamas meninio sprendimo, netikėtų sąsajų, palyginimo, iššūkio, vyksmo. Deja. Režisūrinio sprendimo nėra. Jaunimėliui leidžiama trumpai, retsykiais pertraukiant pagrindinį veiksmą, šiek tiek „pagaudyti kampą“ - paimprovizuoti, sužinome apie jų maršrutus, tikslus, o netrukus jie apskritai nutildomi, nes Ekspedicijos (Choro) vadovas (Egidijus Stancikas) prabyla kaip tikras antikinis tragedijos personažas, prabyla įtaigiai Ž. Anujo tekstu, ir per visą spektaklį jis įsimena būtent kaip „Antigonės“ Choras, o ne Ekspedicijos vadovas. Juk kas skirta tam jo antrajam personažui? Skurdžios mizanscenos, kuklus tekstas, sulesiotas iš dienoraščių. Visi kiti ekspedicijos dalyviai taip pat nepamaloninami režisieriaus dėmesiu. Kol vyksta tikroji tragedija, jiems skirtas statistų vaidmuo. Jie tampa gyvu fonu, išraiškingai išplėstomis akimis sekiojančiais pagrindinius personažus, retsykiais pakartojančiais kokią nors pagrindinių herojų frazę.

Tų tikrųjų herojų tik keletas,bet būtent jie gelbsti ir suteikia prasmę šiam visam „edukaciniam projektui“. Suteikia prasmę ir tragišką skambesį savo personažų likimams įtaigumu, vidine jėga, emocijų proveržiais. Ypatinga Eglės Mikulionytės Antigonė. Seniai neteko matyti taip sukrečiančiai išreikštos tokios vidinės kančios, slepiamos baimės, neišpasakyto noro gyventi, meilės ir nelauktai toje emocijų raizgalynėje taip tvirtai ir neslepiamai išreikštos valios. Valia pasipriešinti, valia mesti iššūkį, valia mirti. E. Mikulionytės herojė įtikina, patiki jos pasirinkimo būtinybe ir tikėjimu. Slapčiausius sielos virpesius ji atskleidžia subtiliomis detalėmis, viskas pajungta – plastiškas judesys, veido mimika, žvilgsnis – vienam tikslui – atskleisti savo misiją šiame baimės ir nuolankumo kupiname pasaulyje. Šį pasaulį atstovauja valdovas Kreontas (Liubomiras Laucevičius) ir jo pasirinkimas itin tinkamas. Juk Antigonės ir Kreonto linija yra pagrindinė dramoje. Jie turi būti atitinkamai vienas kito verti idėjiniai priešininkai. L. Laucevičius sukūrė dar vieną aukščiausio dramatinio lygio vaidmenį, suradęs daugybę tonų ir pustonių savo personažui. Jokio vienpusiškumo, prieš mus visa didybe iškyla pats tapęs savo sukurtos Sistemos įkaitu tragiškas personažas. Didybė, galybė ir menkumas, baimė, užsispyrimas ir kančia. – L. Laucevičius palaipsniui atveria iš pažiūros žiauraus ir vienpusiško tirono vidinį pasaulį. Kreonto ir Antigonės konfliktas aktorių talento dėka pasiekia egzistencines aukštumas, suskamba nūdieniškai ir aktualiai.

Antigonės dramą pagilina ir jos meilė Haimonui (Tomas Erbrėderis). Įsimenantys ir jaudinantys judviejų epizodai, jausmų atsivėrimai. T. Erbrėderis nustebino savo vaidmens išbaigtumu ir tikslingumu. Nuoširdūs, išjausti emociniai proveržiai, kančia ir skausmas, praradus mylimąją, pagilina dramatinę įtampą, ypač scenoje su savo tėvu Kreontu. Aklo paklusnumo ir bet kokių valdžios įsakymų vykdymo atstovo simboliu tampa Arūno Stanionio Sargybinis Jona.. Ciniškas, grubus ir nelauktai sušildantis tiesmuką traktuotę finalinėje scenoje su Antigone. Motiniška šiluma, rūpesčiu apgaubia Antigonę Reginos Varnaitės, mūsų scenos legendos, Auklė.

Dabar dar apie tą B. Pūkelevičiūtės kūrinio “įpynimą”. Jau minėjau, kad tai nepasiteisino, nors sumanymas lyg ir aiškus – autorės herojė, pavadinta Antrąja Antigone, turėtų simbolizuoti mūsų kančių kelią ir sulyginant su tikrąja, Antikos laikus siekiančia tragedija, jai net prilygti arba pranokti. Deja, B. Pūkelevičiūtės stilistika yra lyrinė, ne dramatinė, tragiškų kolizijų nėra, ir tik gaivalingo Jūratės Onaitytės talento dėka matome tikrą vidinę kančią, pasiaukojimą ir savo pareigos suvokimą. Ryžtas ir didžiulė vidinė stiprybė ženklina šį itin svarų aktorės darbą. Bet visa tai - tik didžiulių J. Onaitytės pastangų dėka, nes, kaip minėta, režisierius tuos inkliuzus palieka spindėti ar blukti patiems. Juk tokia svarbi priešprieša – Antroji Antigonė-Pulkininkas (Gintaras Adomaitis), turėjusi tapti paralele su Antigonės-Kreonto linija, visiškai neišvystyta, ir J. Onaitytei visą tragišką krūvį tenka nešti vienai. G. Adomaičio Pulkininkas apskritai keisčiausia ir įtartiniausia figūra visame šiame spektaklyje. Jis netampa Antrosios Antigonės antagonistu, jis nuolankus, palaužtas, lyg slegiamas nenuplaunamos kaltės… Ir šita pragariška išnara, kurios rankos akivaizdžiai suteptos partizanų krauju, kurio pastangų dėka jų kūnai pasityčiojimui išmėtomi miestelių aikštėse, dar kažką vograuja apie lietuvių “kovos beprasmiškumą”, neužmiršdamas atsiprašyti ir patikslinti – “kovos beviltiškumą”… Vietoj akivaizdaus tokių žudikų pasmerkimo šiuose epizoduose ryškėja gaji tendencija “atleisti kaltes”, gal net kai ką primiršti….

Apie trečiąjį A.M. Sluckaitės sluoksnį – ištraukas iš “Misija Sibiras” dienoraščių, jau minėjau, ir belieka apgailestauti, kad aktorių būrelis jaučiasi svetimkūniais šioje tragedijoje. Iš tiesų kitaip negalėjo būti, nes bandymas eklektiškai suvinklioti visiškai skirtingų laikotarpių, kardinaliai priešingos stilistikos ir talentingumo kūrinius ir kelionių įspūdžius buvo pasmerktas iš anksto nesėkmei.

Privalau paklausti – kodėl Sibiro kankiniams J. Jurašas neskyrė atskiro spektaklio? Kodėl iki šiol jis nebuvo pastatęs pokario rezistencijai skirto veikalo? Kodėl jo dėmesio taip laukė ir nesulaukė išeivijos lietuviai? Juk tiek jie, tiek mes jau Atgimimo laikotarpiu pagrįstai tikėjomės iš sovietinei sistemai pasipriešinusio ir nukentėjusio Kūrėjo būtent tokios skaudžios temos. Sulaukėme tik A.M. Sluckaitės „Smėlio klavyrų“ J. Bobrowskio romano motyvais, šioje pačioje Ilgojoje salėje, kurioje buvo žarstoma svetima patirtis mažlietuvių ir būrų atminties tema. Ačiū ir už tai. Ir už Arielio Dorfmano „Mirtį ir Mergelę“, 1992 metais , regis, paskutinį jo darbą vėl išvykstant. Tiesa, kaip nelemtas fonas, kaip „neganda juoda“ tada trikdė ne partiniai funkcionieriai, o intensyviai dar skraidantys sovietiniai malūnsparniai, gal jie ir sutrukdė įžvelgti minėto, mano manymu, visais atžvilgiais nevykusio spektaklio privalumus. Bet bala nematė A. Dorfmano ir malūnsparnių. Esmė J. Jurašo repertuariniuose prioritetuose. Jie nesikeitė metų metais ir buvo daugiausia orientuoti į vakarietiškos publikos paklausą., mados vėtrunges, nepaisant net Atgimimo ir Laisvės vėjo Lietuvoje. Juk kažkodėl jokio dėmesio J. Jurašas neparodė Amerikoje išeivijos dramaturgams, jau seniai sukūrusiems skaudžius ir tiesos sklidinus veikalus apie pokario rezistenciją, trėmimus ir aukas.

O Lietuvoje jau 1990 metais toje pačioje Kauno dramos scenoje režisierius Vytautas Balsys itin sėkmingai pastatė išeivijos autoriaus Algirdo Landsbergio dramą “Penki stulpai turgaus aikštėje”, atskleidęs tragišką pokario Lietuvos partizanų likimą, (tada recenzijoje pavadinau šį spektaklį “Aukos apologija”, aukštinančiu pasiaukojimą – “Atiduok Tėvynei, ką privalai”…), Jonas Vaitkus Vilniaus dramos teatre stato A. Škėmos “Pabudimą”, skaudžią egzistencinę dramą apie išdavystę ir auką… O kiek įvairiose scenose inscenizuotų (beje, pagarbiai, paliekant pačių tremtinių autorystes), jų prisiminimų, skaudžių, atvirų, kiek būta raudų, apraudojimų, giesmių, posmų, ir toji šiurpi Sibiro aukų martirologija neturi pabaigos, taškas dar ilgai nebus padėtas, juolab kaskart pasipildo naujais faktais, liudijimais.

 Kalbėti apie mūsų tautos sopulius ir dar neužgijusias žaizdas reikia tik pačiam jaučiant skausmą ir kenčiant. Reikia tikėti aukų prasmingumu. Reikia nuolat prisiminti - “Rede quod debes” ir Lietuvos partizanų papildytą šūkį “ATIDUOK TĖVYNEI KĄ PRIVALAI”… Tokiame kontekste, be abejo, išsisklaido daugelis mitų.

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)