2021 m. gruodžio 5 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Su kuo valgyta ... penki pūdai žurnalistikos?

www.kaunozurnalistai.lt

AA_Virselis_II.jpgŽurnalistas Antanas Anskaitis spaudoje darbuojasi daugiau kaip 55 metus. Kūrybinį kelią pradėjo „Valstiečių laikraščio“ literatūriniu bendradarbiu, po poros metų tapo skyriaus vedėju, po to buvo laikraščio atsakingasis sekretorius.

 1970 m. paskirtas „Tarybų darbo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Šiose pareigose dirbo daugiau kaip 19 metų. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu keturis mėnesius vadovavo šalies oficiozui „Valstybės žinioms“. Panaikinus šį laikraštį ir vietoj jo atkūrus „Lietuvos aidą“, jame dirbo korespondentu, išspausdino kelis šimtus įvairiausių rašinių žemės ūkio, teisiniais klausimais, rengė puslapius sodininkams, daržininkams. Laikraščiui nykstant, nuėjo dirbti į kuriamą Lietuvos savivaldybių asociacijos leidinį „Savivaldybių žinios“.

Per ilgą kūrybinį laikotarpį bendadarbiavo su keliomis dešimtimis įdomių, originaliai mąstančių žurnalistų, su keliolika dailininkų, fotomeistrų, komandiruotėse aplankė visus mūsų šalies miestus ir rajonus, surengė pokalbius, kaip pats juokauja, su septyniasdešimt septyniais ministrais, seimūnais ir kitais galiūnais, su septyniais netikrais prezidentais. Prisimena, kaip į redakcijos „Moskvičių“ sodino patį Justą Paleckį, kaip ragavo šampaną kartu su M. Šumausku, rašė straipsnius A. Barkauskui ir R. Songailai, kaip nešė rąstą su V. Astrausku, kaip paskubomis koridoriuje įrašinėjo pokalbį su A. Brazausku, kaip sulaukė lemtingos V. Landsbergio pastabos ir autografo.

Būdamas „Tarybų darbo“ ir „Valstybės žinių“ vyr. redaktoriumi, dalyvavo bemaž visuose to laikotarpio Aukščiausiosios tarybos prezidiumo ir Ministrų tarybos posėdžiuose. Klausėsi, kaip buvo tariamasi, kiek Ukrainai duoti deficitinių dobilų sėklų, kad iš ten gautų ne mažiau deficitinio marmuro, reikalingo Operos ir baleto teatro rūmams. Girdėjo ilgą, karštą statybininkų ir gamtosaugininkų ginčą dėl Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pavojingumo ir galimos Nemuno žūties, ir kaip tas ginčas nutilo, kai konfliktuojančias puses už valdiškus pinigus nuvežė į Italiją ir ten bendrai su visais atributais išmaudė panašios elektrinės užtvankoje. Klausėsi, kaip tuometinis premjeras J. Maniušis įraudęs mokė būsimą prezidentą A. Brazauską, kodėl reikia statyti brangesnius blokinius daugiaaukščius negu pigesnius plytinius.

Dirbdamas „Lietuvos aide“, rašė apie žemės reformos vingius, nuolatinį reformos įstatymų kaitaliojimą, apie privatizaciją ir prichvatizaciją, nagrinėjo, kodėl Kauno apylinkėse į vieną žemės sklypą pretendavo net penki savininkai, ir visi įrodinėjo esą tikrieji, kaip Noreikiškėse vyko kuolų karas, kodėl G. Vagnoriaus valia Kauno miesto plotas staiga tapo didesnis už Romos su visa Vatikano valstybe plotą.

Apie šiuos ir kitus įvykius, apie įdomius susitikimus ir atsitikimus pasakojama neseniai knygynuose pasirodžiusioje Antano ANSKAIČIO prisiminimų knygoje „PENKI PŪDAI ŽURNALISTIKOS“.

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)