P. Stankera – ne tik mistifikatorius, bet ir plagiatorius?

Gediminas JANKUS, rašytojas ir žurnalistas

9255_2.jpg2010-ųjų lapkričio mėnesio 14 d. “Veido” žurnalui išspausdinus Petro Stenkaro straipsnį “Niunbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje” (jį skaitykite mūsų svetainės skyriuje “Komentarai”) susilaukė komentarų ir vertinimų. Šis straipsnis sujaudino ir kaunietį, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narį Gediminą Jankų, kuris savo nuomonę pareiškė laiške internetinės svetainės lrytas.lt redaktoriui. Pateikiame kolegos samprotavimus,  pavadintus “P.Stankeras – ne tik mistifikatorius, bet ir plagiatorius?”

Neigiamai nuskambėjęs ir daugelio pasmerkimo sulaukęs mokslų daktaro P.Stankero straipsnis „Veide“ apie Niurnbergo procesą turi dar vieną, oponentų pražiūrėtą, mano manymu, gan gėdingą aspektą. Esmė tame, kad ponas P. Stankeras pateikdamas savo kompiliaciją, surankiotą iš įvairiausių šaltinių, kurių nesiteikia net paminėti pusę lūpų, skandalingiausius teiginius, abejojančius holokausto aukų skaičiumi bei Niurnbergo proceso teisėtumu, ramiausiai nusirašo nuo tokio tūlo „istoriko“ Ernsto Cundelio, jau du kartus teisto už nuolatinį ir įžūlų holokausto neigimą ir nacių teisinimą.

Šis 69 metų veikėjas, neseniai paleistas iš Kanados kalėjimo, kuriame praleido penkerius metus, savo knygoje „Šeši milijonai – prarasti ir atrasti“ tvirtina, kad kaltinimai naciams dėl žvėriškumų ir masinių žudynių konclageriuose nepagrįsti jokiais įrodymais, o žydų holokausto aukų skaičiai neturi jokio realaus pagrindo.

Pakanka palyginti P.Stankero teiginius dėl legendos apie šešis milijonus neva nužudytų žydų, apie Niurnbergo proceso neteisėtumą, apie teismo farsą ir panašiai su minėto E. Cundelio citatomis – abejonių nelieka. Pernelyg akivaizdūs, pažodiniai sutapimai, nedarantys garbės ponui P.Stankerui kaip istorikui, kaip autoriui. Negana, kad padaryta didžiulė žala Lietuvai tarptautinėj plotmėj, paaiškėja, kad P.Stankeras remiasi jokio mokslinio svorio ir pagrindo neturinčiomis rašliavomis, tačiau net šito nedrįsta prisipažinti ir pateikia tuos pakliedėjimus kaip originalius atradimus.

Tokiame kontekste tenka suabejoti ir visais kitais pono P. Stankero darbais – jų autentiškumu. Tenka suabejoti ir „Veido“ redaktorių atsakomybe bei objektyvumu. O gal ponas P. Stankeras su kai kuriais redaktoriais trokšta žengti jų idėjinio vienminčio Ernsto Cundelio pėdomis?

 

Panašūs straipsniai