Praėjus kelioms dienoms po LŽS suvažiavimo galvoju, kad tą šeštadienį Vilniaus rotušėje buvo ir truputį juokinga, ir gėda, ir šiek tiek apmaudu, ir netgi labai liūdna. Buvo juokinga žiūrėti, kaip kai kurie kolegos, paganę akis Vilniaus rotušės palubėje, saldžiai įmigo, retsykiais pataisydami galvos laikyseną, kad nenugriūtų nuo kėdės. Juokinga buvo trumpam, nes labiau buvo gėda. Ir ne tik dėl kelių užsnūdusių kolegų.
Buvo gėda dėl kai kurių LŽS narių, kuriems visai nerūpėjo sąjungos įstatų pakeitimai ir diskusijos apie tai. Jiems buvo gerokai svarbiau papozuoti prieš fotoaparatą, kad būtų ką įsidėti į asmeninį albumą. Buvo gėda sėdėti šalia vyrų iš Senjorų klubo, kurie syks nuo sykio laidė nešvankius juokelius ir ragino greičiau balsuoti, kad tik greičiau galėtų pasiekti pirmame aukšte buvusį barą ir stalus. Tiesa, jie juos pasiekė anksčiau nei prasidėjo LŽS primininko rinkimai…
Visada maniau, kad didžiausia netvarka būna miesto taryboje, kur politikai kartais nesupranta, už ką balsuoja… Buvo apmaudu, kad gaištame laiką dėl pirmininkaujančiųjų nesugebėjimo suformuluoti teiginį balsavimui. Dar labiau apmaudu, kad nevyko konstruktyvi diskusija dėl LŽS įstatų keitimo. Tiesiog didžiajai salės daugumai tai visiškai nerūpėjo. Tik laibai keista – negi daugiau kaip 200 žmonių šeštadienį neturi daugiau ką veikti, kad grūdasi Vilniun nepatogiai pamiegoti ant kėdės rotušėje, pablevyzgoti ar pavalgyti pietus?
Dar labiau liūdna, kad didžiajai tos auditorijos daliai net nerūpi, kuo dabar gyvena Lietuvos žiniasklaida, kas už jos stovi, ar dar egzistuoja laisva žiniasklaida ir kurlink mes einame. Rūpi pasigirti, kiek vietų aplankyta, kiek susitikimų surengta, tarsi LŽS būtų tik kultūrinių renginių ar diskusijų apie bet ką klubas.
Liūdna, kad organizacija panašėja į tokį klubą. Gal toną užduoda visi kiti klubai, kurių po LŽS vėliava randasi vis daugiau? O liūdniausia buvo suvokti, kad daugybė LŽS narių, dalyvavusių suvažiavime, su šių dienų žiniasklaida susiję dažniausiai tik tuo, kad pavarto ar paskaito laikraščius, pažiūri TV, paklauso radijo. Gal dar kokį eilėraštį pasiunčia vienai ar kitai redakcijai… Ne kartą buvo keliamas klausimas, kas turėtų būti LŽS nariais. Šįkart paliestas dirbančiųjų su verslo liudijimais ir patapusių valdininkais klausimas. Ir tai tik labai epizodiškai, nekalbant apie narystę iš esmės.
Priklausau LŽS ne dėl kultūrinės-klubinės veiklos. Tokios randu ir kitur. Priklausau, nes manau, kad sąjungai turi skaudėti dėl tų pačių dalykų, dėl kurių skauda ir dirbantiems žurnalistams. Kas kaltas dėl to, jog po šio LŽS suvažiavimo liko tik tokios gėdos nuosėdos? Gal nemenka dalimi ir mes patys – žurnalistai, kuriems žurnalistika – kol kas kasdienybė, o ne asociacija į prabėgusius jaunystės laikus?
Uoliai gindami kitų šalies žmonių teises, mokydami savo skaitytojus, klausytojus ar žiūrovus būti aktyviais piliečiais, patys esame neįtikėtinai pasyvūs. Visai nesirūpiname savo profesijos prestižu, nenorime susitelkti kovai dėl geresnės socialinės padėties, mums neįdomios naujausios žiniasklaidos tendencijos šalyje (o per LŽS mokymus, kurių esą būta daug, – ir su užsienio žurnalistikos raida).
Ar tai senjorai, paskutinius metus prieš pensiją dirbantys kolegos turėtų rūpintis žurnalistikos ateitimi ar šiandien vos 30-metį perkopusių žurnalistų etika, profesine morale, galiausiai – senatve? Ne. Tai turėtų rūpėti mums. LŽS suvažiavimo delegatų veidų analizė parodė: brandžią jaunystę (kai daugiausia jėgų ir idealizmo) ar vidutinį amžių pasiekusių kolegų – geriausiu atveju – buvo gal koks dešimtadalis. Turbūt dėl to tokia lengva ir sąjungos veidu tapusio seno-naujo pirmininko pergalė?
Kiek LŽS delegatų balsavo už aktyvaus kolegos energiją ir jaunystę, kiek – už jo programą? Pastarosios, beje, taip ir neteko nei girdėti, nei matyti. Formaliai žiūrint, jos niekas ir nereikalavo. O jei nereikalauja, galima ir praslysti. Visai kaip Seime. Juk vis tiek alternatyvos nėra. Tikėkimės, po ketverių metų, per kitą suvažiavimą jos bus – antraip revoliucija suvalgys savo vaikus ir LŽS netruks virsti tuo, ką ir norėta sugriauti per istorinį suvažiavimą Šiaulių teatre.
„Kauno dienos” žurnalistai – LŽS XV suvažiavimo delegatai
Piešinys „Išklerusi LŽS mašinėlė” Aut. dailininkas Algimantas SNARSKIS iš laikraščio „Ūkininko patarėjas”
