2021 m. rugsėjo 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

ŽURNALISTAI: SOLIDARUMAS IR PADORUMAS

Birutė GARBARAVIČIENĖ, žurnalo IQ redaktorė

Garbarav._II.JPGSolidarumas – labai skambi ir graži sąvoka. Bent kartą jį pajutę žmonės turėtų būti laimingi. Tačiau mūsų pokolonijinėje ir krizės kamuojamoje visuomenėje net ir aiškios vertybės linkusios mutuoti ir keisti savo pavidalus.

Kaip antai autoritetas arba tiesa. Kad ir kokia daugiaveidė ji būtų, kad ir kaip į visas puses tampoma, vis dėlto ji būna viena. Ne, ne bolševikinė, o toji, kuri patiko Aristoteliui: Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė. Paprasta ir aišku.

Solidarumas būna visoks: profesinis, socialinis, lietuviškas, partinis, iškastruotas, gaujos, net vyriškas ir moteriškas. Netgi anekdotai apie pastarąjį kuriami: jei vyras dešimties savo žmonos draugių paklaus, ar šioji naktį praleidusi pas jas, tai jos atsakys, kad jokiu būdu ne. Tai jau toks tas moteriškas solidarumas, o vyro, pamelavusio žmonai, kad naktį praleido su draugais, penki bičiuliai patvirtins, kad tikrai taip ir buvo, o dar penki tikins, kad ir šiuo metu jis ten esąs ir šachmatais bežaidžiąs.

O jei rimtai, tai stebint, kaip pastaruoju metu savo blizgančius sparnus kedena it varnai viens kitam akių nekertantys plunksnos broliai, norisi atsidusti: media culpa. Ir darsyk prisiminti, kas mūsų žiniasklaidoje yra tiesa, solidarumas ir padorumas. Kaip sako senas žiniasklaidos vilkas Audrius Matonis, Nacionalinio transliuotojo tinklalapyje cituodamas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 26 straipsnį, „žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi būti solidarūs“. Tikrai taip, puikiai tai žinau iš savo ilgametės žurnalistinės patirties ir gerai prisimenu, kiek buvo įdėta pastangų rengiant šį žurnalistų ir leidėjų savikontrolės dokumentą.

Vis dar esu Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, tad galiu pacituoti ir 59-ąjį to kodekso straipsnį: „Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas, leidėjas, skelbdamas kritinius kūrinius, neturi suvedinėti asmeninių sąskaitų.“ Ir dar priminti kitą auksinę taisyklę, žinomą ne iš dabartinių kodeksų, bet nuo antikos laikų: audiatur et altera pars. Studentams žurnalistams visada išversdavau: tebūnie išklausyta ir kita pusė. Ar tikrai jos laikomės, mieli kolegos ir ponai prisiekusieji, ar tik kai savus didmeistrius muša?

Labai gerbiu ir vertinu www.bernardinai.lt vyr. redaktorių Andrių Navicką. Ir ne todėl, kad esame bičiuliai, visų pirma susipažinę per savo tekstus, o dėl jo pilietinės pozicijos ir moralinių nuostatų, pagaliau savikritikos ir požiūrio į žiniasklaidos misiją. Sykį jis rašė, kad jei mes iš tiesų norime kitokios žiniasklaidos, kitokios valstybės, trokštame realių permainų, pirmiausia pradėkime nuo savęs, pažvelkime į pasaulį mylinčiu žvilgsniu, matykime puspilnę, o ne pustuštę vandens stiklinę.

Žinoma, kiekvieno reikalas, kaip į tas stiklines žiūrėti, bet, man regis, kartais dera dirstelėti į veidrodį, pvz., plačiame nacionalinio transliuotojo koridoriuje. Tik kokiuose užkaboriuose tas solidarumas slypėjo, kai iš A. Navicko pilietinės pozicijos šaipėsi ksenofobiški ir homofobiški rašeivos, kai iš tų pačių koridorių ir studijų buvo išstumta Liudvika Pociūnienė ar Darius Kuolys – nesvarbu, pagal kokias sutartis, terminus ar aplinkybes? Dabar gi pamokslaujama broliams pranciškonams, esą šie turėtų susirūpinti A. Navicko teksto jo asmeniniame tinklaraštyje cenzūra, kam jis, „begėdis“, turi savo nuomonę ir ją reiškia? Kam solidarizuojasi ne su tais leidėjais? Nesvarbu, kad tarp jų ir žurnalistų esama, bet ne iš tos pačios didmeistrių „chebros“.

Žymus vokiečių žurnalistas Udo Ulfkotte labai taiklioje knygoje „Kaip meluoja žurnalistai“ rašo, kad žurnalistams, kurie dirba vadovaudamiesi principu „svarbu ne pati tiesa, o tai, ką dauguma laiko tiesa“, jokie patarimai nepadės. Tikrai nenoriu nieko patarinėti kitiems: kiekvienas vadovaujamės savo sąžine, kad ir kaip kas apie ją galvotų. Na, o kai žiniasklaida, užuot buvusi visuomenės sarginis šuo, pati imasi šmeižto, niekas nepadės. Kaip pastebi U. Ulfkotte, nuo tokios žurnalistikos apsiginti įgalinančių priemonių nėra ir Vokietijoje, tad ir tiesa ne visada yra tai, kuo ją laiko dauguma. Yra tik vienas receptas šiame margame daugialypės žiniasklaidos apraizgytame pasaulyje: išsaugoti kritišką ir aštrų protą, gebėti analizuoti ir suprasti. O žurnalistai, pasak autoriaus, „nėra tokie svarbūs, kaip patys apie save mano. Tačiau jie iš vietos į vietą gabena labai brangų ir trapų turtą – tiesą. Kuo aplaidžiau jie su šiuo turtu elgiasi, tuo dažniau vartotoją pasiekia tik jo šukės. Todėl auga grėsmė, kad kada nors šis vartotojas nebetikės jokia visuomenės informavimo priemone“. IQ nr.09, 2010,gruodis

Nuotraukoje: Komentarų autorė, žurnalo IQ redaktorė, LŽS narė Birutė Garbaravičienė.  Istorinėje Lietuvos prezidentūroje  Kaune, kuriai  ji vadovauja, sveikina kolegas, susirinkusius  į Lietuvos žurnalistų sąjungos 80-mečio minėjimą

                                                               Alberto Švenčionio nuotr.

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)