2021 m. rugsėjo 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Būk pasveikinta, septyniasdešimtmetė Kulautuvos vidurinė mokykla !

Vidas MAČIULIs, žurnalistas

Ma__iulis_3__2.jpgLapkričio 27-ąją Kauno rajono Kulautuvos vidurinė mokykla šventė savo 70-metį. Pušų paunksmėje prie Nemuno 1940-aisiais atidaryta mokslo žinių šventovė gyvenima jau  išleido beveik tūkstantį abiturientų, kurių būryje yra ir žurnalistų.

 LŽS XV suvažiavimo privertė atidėti  naują pasimatymą su buvusiais mokytojais ir klasės draugais. Dėl to Kulautuvos vidurinei skiriamas šis atviras laiškas...

Galėjau arčiau susirasti, bet kažkodėl ją pasirinkau, nes brolis Saveras ir puseserė Angelė labai gyrė. Šešerius metus kartu gyvenau, paskui išsiskyrėme. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau prisimenu, apie ją galvoju. Nes už viską, ką gyvenime pasiekiau, labiausiai jai esu dėkimgas. Man tada buvo aštuoniolika, o jai - dvidešimt ketveri... Aš pasenau, o ji vis jauna su krykštaujančiais vis naujais savo vaikais. Tada gyveno tarp pušų Akacijų alėjoje, o dabar - ant kalnelio Lelijų gatvėje, kad visi ją matytų, gerbtų ir mylėtų. Kaip gražią, protingą moterį, nes ji iš tos pačios giminės!.. Jos vardas – mokykla, pavardė – Kulautuva.

Dabar jos tenai, kur pirmąkart susitikom ir išsiskyrėm, jau nėra. Ir lentelės nėra, kad tokia buvo, kur mokėmės gyvenimo pažinimo, kad čia dirbo Mokytojai didžiąja raide. Kiekvienas iš devynių šimtų abiturientų, skirtingais žodžiais ir prisiminimais kurtų septyniadešimtmetės paveikslą. Mano štrichai apie tuos, kurie parodė gyvenimo kelią, nušvietė jį geranoriškumu, teisingumu, jautrumu.

Prisimenu, kai su liūdesiu visa Kulautuva į tuomet dar nedideles vietos kapinaites lydėjo a.a. direktorių Joną Stackevičių, kurį pakeitė graži, iškalbi, kultūringa ir dėmesinga Valerija Smilgienė. Trumpai vadovavo, bet liko mūsų mokytoja, su nuostabiais pasakojimais apie gyvenimą, meilę, darbą. V.Smilgienė buvo pirmoji, mane mokiusi raiškiojo skaitymo, pasiūlusi dalyvauti rajoniniame konkurse. Tai ji, buvusi Lietuvos radijo diktorė, ne kartą į susitikimus mokykloje kvietė Kulautuvoje besigydantį aktorių Vytautą Kybartą, buvusį geriausią visų laikų Lietuvos radijo bei televizijos žinių vedėją. Jų patyrimo ir neakivaizdinio mokymo dėka aš atsidūriau televizijoje, kur praleidau keturias dešimtis savo gražiausių gyvenimo metų, ir tuo džiaugiuosi, didžiuojuosi...

 Viskas prasidėjo tada, kai mūsų, devintokų auklėtoju tapo jaunas vokiečių kalbos mokytojas a.a. Vladas Bernatonis. Visai kitoks, nei jo kolegos pedagogai. Jis mus, padykusius, neklausančius, nesimokančius auklėjo savo tylėjimu, liūdnai žvilgdamas pro langą. Tada dar mums nerūpėjo, kas laukia gyvenime, kuo būsime.

Atsakymą į tą klausimą gavau ... V.Miliūno pjesėje „Į pakalnę“, kurią mums pasiūlė suvaidinti klasės auklėtojas. V.Bernatonis buvo ir režisierius, kiekvienam paskyręs po rolę, ir kritikas. Pavyko. Visi buvome laimingi. Aš labiausiai, nes suvaidinau korespondentą, atvykusį į kaimą. Ir realybėje taip atsitiko: po metų, kai baigiau vidurinę ir jau studijavau žurnalistiką, pakvietė į Kauno rajono laikraštį, dar po trejų – į Lietuvos televiziją. Ir tik dėl to, kad mano „aukštieji mokslai“ jau prasidėjo ...Kulautuvos vidurinėje.

Bendraklasė Elena šiemet priminė, kaip aš devintokas, iš fizikos kabinete buvusio stiprintuvo, „transliuodavau“ į mokyklos koridorius radijo valandėles. O aš jai prisipažinau, kad tai dariau bendraklasių Alfredo ir Gintauto įkvėptas. Jie pradėjo rašyti į rajoninį laikraštį ir tapo „korespondentais“ anksčiau, nei aš suvaidinau pjesėje„ Į pakalnę“...Kai lietuvių kalbos mokytojas a.a. Simonas Kuzmickas (po mūsų išleistuvių jau vadovavęs mokyklai) per pamokas pradėjo ne tik mano rašinėlius cituoti, bet ir sąsiuvinį su įvairiomis mintimis prirašytą pasiskolino, pajutau turįs kūrybinius sparnus!

Kas galėjo pagalvoti, kad pravers mokytojo Juozo Zlotkevičiaus jau penktokams rengtos fotografijos pamokos (jau nekalbant apie jo taisyklingai išmokytą rusų kalbą, ką įvertinau studijuodamas Maskvoje), filmuojant reportažus bei TV laidas. O kur dar muzikos pamokos, vedamos tuo metu žinomo akordeonisto Algirdo Laurinkaus, paskui dūdų orkestro repeticijos ir koncertai su nepakartojamu vadovu Vytautu Smilga!.. Visi klasės „vyrai“ tapome „muzikantais“ , o paskui pedagogės Reginos Tindžiulytės dėka - vaikinų ansamblio dainininkais. Vėliau tai mano kūrybiniame gyvenime buvo lyg eleksyras, nes televizija ne tik vaizdo, žodžio, bet ir garso bei muzikos sintezė.

Kulautuvos vidurinė mokykla mane išugdė ir... vadovu. „Kalčiausias“ žinoma dėl to nepakartojamas pedagogas Vladas Bernatonis, kuris mane, neklaužadą, „sutramdė “ - paskirdamas klasės seniūnu. Trejus metus planavau, ruošiau susirinkimus, diskusijas, auklėjimo valandėles, kurios nesibaigia iki šiol. Tik klasė kita – Kauno kraštas, o mokiniai - profesionalūs žurnalistai, su jais ir dvi kulautuviškės mokyklos auklėtinės – Kristina Čiučiulkaitė ir Jūratė Kuzmickaitė. O už mokyklines nuodėmes vis dar turiu valgyti rūgščią vadovo duoną.

 Gyvenime, tikriausiai, nėra atsitiktinumų - viskas dėsninga, iš aukščiau kažkas nurodo. Parinko man ir mokyklą Kulautuvoje, su jos puikiais pedagogais, kurių, gaila, ne vienas jau palydėtas Anapilin. Tą 2000-ųjų rudens dienos, kai mes buvome susirinkę į savo mokyklos 60-mečio šventę, naktį - amžiams sustojo Vlado Bernatonio širdis ( iš šešiolikos jo auklėtinių, žemiškąjį gyvenimą jau paliko Merūnas Bulotas, Gediminas Sluškonis ir Marytė Baltrušaitytė). Visi, kas galėjome, dalyvavome ir atsisveikinome su Didžiuoju Auklėtoju.

Tą liūdną išsiskyrimo dieną prisiekėme: ne kas penkeri metai susitikti Kulautuvoje, o kasmet - paskutinį birželio šeštadienį, 12 valandą. Ir taip darysime tol, kol bent vienas bus gyvas! Sau ir visiems taip liudysime, kad KULAUTUVOS VIDURINĖ MOKYKLA mums kaip MOTINA. Mus mokė ir auklėjo nuostabūs TĖVAI. Ačių JIEMS.

 P.S. Atsiprašau, už ilgą laišką. Trumpam, anot L.Tolstojaus, neturėjau laiko. Negalvodamas, vienu atsikvėpimu rašiau. Ir dar. Tegul visų Kulautuvos vidurinės mokyklos abiturientų, ir mokytojų vardai išleika istorijoje. Juk 2040-aisiais – pirmasis mokyklos šimtmetis! Gaila, kad to Jubiliejaus nesulauksiu...

Nuotraukoje: Publikacijos autorius, kaunietis žurnalistas Vidas Mačiulis

                                                                   Evaldo Butkevičiaus nuotr.

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)