2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

LAISVĖS - VERGYSTĖS IR LAIKO PARADOKSAI PAGAL J. BRODSKĮ

Gediminas JANKUS, "Nemunas"

 

9255_2.jpg    Nors alegorijų vinjetėj

    drakonžudys šv.Jurgis ietį

    prarado, betgi liko jam

    arklys ir kardas, ir lig šiolei

    po Lietuvą jis vaikos uoliai

    tai, kas jam žinoma vienam.

(J.Brodskis. „Lietuviškasis divertismentas“.1971 m. Vertė Gintaras Patackas)

 Mūsų garsiajam aktoriui ir skaitovui nerimastingam Petrui Venslovui derėtų dėkoti jau vien už tai, kad pirmasis Lietuvoje ryžosi scenoje įkūnyti Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio (1940-1996) draminę kūrybą. Gausiame poeto kūrybiniame palikime kelios pjesės („Marmuras“, „Demokratija!”) iki šiol sulaukė daugiau tyrinėtojų, analitikų dėmesio, nei įsimintinų scenos traktuočių. Rusijoje tik keli „Marmuro“ pastatymai, neilgai teišsilaikę, rodo, kad intelektuali, filosofiška ir žmogaus būties klausimus gvildenanti tematika nepopuliari, be to, ir režisūrai,ir aktoriams šios pjesės perskaitymas itin sunkus uždavinys.

Tačiau kurgi tokia tematika populiari? Kur, kokiame paviete, žiūrovai neįpratinti žvelgt į teatrą kaip pramogą, padedančią atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką, kur neįpratinti laukti scenoje tik dviprasmybių, ką ten dviprasmybių, obsceniškos kalbėsenos ir įžūliai demonstruojamos buduaro „filosofijos“, kur neįpratinti prie banalios, tikruosius pergyvenimus ir jausmus imituojančios „realybės“, o juk toje „realybėje“ brukte brukamas tipinio miesčionio menkystos, be jokių dorybių ir idealų tipažas, ar nuolat dūsaujančių poniučių (pasak K.Binkio tai „su ašara akyse“, tai „su ašara balse“), besigailinčių visų ir savęs, neva pamokančios jausmų istorijos.

Taip, būtent ir lietuviškoje scenoje itin pagausėjo tokių apraiškų, taip vadinamų „kasinių“ arba pramoginių pastatymėlių, Kaip jie „ugdo“ žiūrovus, vengdami bet kokių aštresnių temų, skaudulių, būties kolizijų, kaip jie nupigina aktorinę kūrybą, atskira kalba. Bėda tame, kad, mano manymu, tokia lovos ir padūsavimų lovoje ar šalia jos „estetika“ tampa vyraujančia, ir būtent P.Venslovo ir jo bendraminčių prisilietimas prie J.Brodskio sceninės kūrybos šiame kontekste tampa atviru provokuojančiu iššūkiu. Iššūkiu tam tikros grėsmingos sistemos bruožus įgaunančiam masių sąmonės valymui ar formavimui, sąmonės, kurioje nėra vietos atminčiai, istorijai, dorybei. Sibaritiška unifikuota bendruomenė, be egzistencinio sopulio, be kankinančių abejonių, be tikėjimo, įpratinta vartoti ir virškinti bet kokį surogatą, kurį įtaigiai siūlo įvairių kolonų rezidentai ir vietiniai statytiniai.

Te jie pamėlsta. Nes iššūkis įvyko, pirštinė mesta. Ir ne bet kokia. Marmurinė Josifo Brodskio pirštinė. Pakankamai svari ir ne kiekvienam pakeliama. „Teatro projektai“ (seniai išsiveržusi iš banalios bendrybės – viešoji įstaiga!..- rėmų), vadovo Petro Venslovo pastangų dėka tapo intelektualinio teatro, minties teatro sinonimu. Teatro (koks paradoksas!) be nuolatinės buveinės, be (nors ir miniatiūrinės) scenos, be etatų... Bet gal tuo jis ir laimi. Nuolatiniu judėjimu, atsinaujinimu, nesustabarėjimu, sceninės erdvės kaitaliojimu. Ar mintį galim įsprausti į rėmus? Ar be ryžto ir pasišventimo galima būtų imtis tokio veikalo? P.Venslovas ėmėsi, kaip anksčiau F.Dostojevskio „Idioto“. Juk pagal šį romaną pastatytame spektaklyje „Idioto mišios“ ypatingos ir pelnytos sėkmės sulaukė jo paties ir aktoriaus Vytauto Anužio suvaidinti (gal labiau tiktų i š g y v e n t i) personažai.

 Ir štai jie vėl drauge. Šįkart – „Girstučio“ rūmų salėje (gražu, kad rūmų vadovai suteikė tokią galimybę). Duetas itin sunkioje, daugiaprasmėje, paradoksais ir negailestingai atvirų priešingybių konfliktų, filosofinių poteksčių prisodrintoje pjesėje. “Pi er kvadratu“ – taip pavadino statytojai spektaklį pagal J.Brodskio „Marmurą“. Pjesė parašyta 1982 metais, poetui jau gyvenant Amerikoje. Akivaizdu, kad sovietinės sistemos marazmas, kurį teko patirti poetui (persekiojimai, parodomieji teismo procesai, trėmimas, galų gale išgujimas į Vakarus, kūrybos ignoravimas, draudimas atvykti į tėvų laidotuves) tam tikra dalimi atsispindėjo veikale, tačiau tik tam tikrais niuansais. Autorius atskleidė daug platesnį, universalesnį požiūrį ne tik į sovietinės prievartos sistemą, bet apskritai į bet kokį totalitarizmą, žlugdantį asmenybę, paverčiantį ją vergu savyje, prisitaikančią, bejėgę ir apgailėtiną, nes visuotinės prievartos metodai tampa vis subtilesni, pradžioje net nepastebimi.

Vis tik koks pranašiškas kalbėjimas. Veik prieš tris dešimtmečius tada vadintoje futuristinėje pjesėje, J.Brodskis kalba būtent apie mūsų dienas. Ir kalba tiksliai, aiškiai ir negailestingai. Atitikmenys stulbinantys. Ir totalitarinė prievartos sistema, gniuždanti ir nepaliekanti vilties, remiasi itin aukštom technologijom, visų gyvenimo sričių kompiuterizavimu, galų gale visaapimančiu sekimu. Mus stebi, mūsų kalbas ir judesius įrašinėja. Herojai jaučiasi it TV šou bandomaisiais triušiais, kuriems už pavyzdingą elgesį pagal Kodeksus, bus laiku pateikiamas rafinuotas maistas ir būtini patogumai. Ar jie laisvi? O kokia dar laisvė reikalinga? Juk viskas sumąstyta ir padaryta be individo. Kompiuterinė (totalitarinė) sąmonė nepalieka vietos abejonei, tikėjimui ir vilčiai.

Nūnai tokia sąmonė (ar sistema) jau įdiegta ar sėkmingai diegiama ne vienoje Vakarų ar Rytų šalyje. Gal ir dėl tokios sistemos apraiškų „Marmuras“ nesulaukė tinkamo dėmesio ir įvertinimo poeto tėvynėje Rusijoje? Gal sąmoningai keliuose pastatymų bandymuose buvo nukrypta vien į karcery sėdinčių dviejų kalinių tarpusavio santykius, jų kacetinį žargoną arba vien į antikinės Romos imperines užmačias?.

„Teatro projektų“ kūrybinė grupė išvengė panašių pagundų žengti lengviausiais keliais ir pasirinko itin sunkų, tačiau garbingą ir gan motyvuotą pjesės traktuotės kelią. Kūrėjai dėmesį sutelkė ne tik į individą naikinančios sistemos analizę, tačiau itin įtaigiai atskleidė dviejų priešingų požiūrių skirtumus. Požiūrių į laisvę, į amžinybę, į laiką. Spektaklyje abu personažai (V. Anužis – Publijus, P. Venslovas – Tulijus) itin meistriškai, įtaigiai, su kylančia vidine jėga, tiesiog preciziškai analizuoja savo pojūčius, palaipsniui suteikdami savo personažams dramatinio atsivėrimo, sceninio nušvitimo, pasakyčiau. Tasai nušvitimas labai skirtingas, juk Publijus ir Tulijus – visiškos priešingybės. P.Venslovas savo personažui suteikia tikro romėnų patricijaus bruožų, niekinančio barbarus (Rytus! ), kurių atstovas ir yra V.Anužio Publijus. Neslepiama aristokrato panieka sibaristiniams kameros (globalinės visuomenės) „bendrakalinio“ pomėgiams, stoikų filosofijos pamokos, romėniška išmintis, galų gale akcentuojamos antikinės pilietinės dorybės – štai kas man įsiminė šiame itin talentingai atskleistame charakteryje.

Apskritai Vakarų ir Rytų kultūrų bei filosofinių sistemų sankirta ir bendrybės itin domino J.Brodskį, gausu užuominų ir šioje pjesėje, galima netgi įžvelgti tam tikrus krikščionybės ir judaizmo skirtumų aspektus, tad V.Anužiui teko nelengva užduotis savo herojaus nenupiginti, neminti buitinio psichologizmo keliu, o surasti netikėtų sprendimų. Juk taip suprantamas jo troškimas išsivaduoti, pasidžiaugti tais kasdieniais paprastais malonumais, kuriuos mums teikia laisvė. Tačiau būtent čia ir prasideda paradoksai. Laisvė tokia reliatyvi sąvoka... Tamsiausioje vienutėje gali jaustis vidujai laisvu. Tai pagal senovės graikus ir romėną imperatorių Marką Aurelijų nuolat pabrėžia P.Venslovo Tulijus.

 Tad spektaklio kulminacija, mano manymu, tampa Tulijaus savanoriškas grįžimas į kalėjimą – Bokštą, pasirenkant vidinę laisvę, taip metant iššūkį visai totalitarinei sistemai. Ar tas iššūkis pajėgus bent suvirpinti jos pagrindus? Tik Laikas atsakys į šį retorinį klausimą. Laikas, kurio amžinumas ir begalinumas J.Brodskio gan išsamiai analizuojamas personažų ginčuose, vienoje vietoje netikėtai pavirsta itin žemiška ir nesunkiai iššifruojama metafora – „Juk Laiką jie mato visoje imperijoje...“ (akivaizdi aliuzija į sovietmečiu transliuotą oficialiosios ideologijos persunktą žinių laidą „Vremia“.). Aktoriai neakcentuoja tokių aliuzijų, tačiau jos nekupiūruotos ir atskleidžia jau mano minėtos sovietinės sistemos grimasas. Juk ir Bokšto, kurio vienoje kameroje (celėje), aprūpinti visomis moderniausiomis technologijomis, dienas leidžia personažai, įvaizdis primena garsųjį Ostankino TV bokštą (Publijaus ir Tulijaus užuominos apie restoraną po jais ir nuolat įjungtas TV kameras, sekančias kiekvieną judesį).

Akcentuodamas tik aktorių – bendraminčių kūrybinę sėkmę, tai dariau sąmoningai.. Juk spektaklis turi režisierių. Režisierių ir dailininką Artūrą Šimonį. Itin sėkminga režisūra, retas atvejis, kuomet nejausdami režisūrinio diktato ir „kietos linijos“, aktoriai atskleidė geriausias savo talento savybes, subtiliai padedant režisieriui, būtent padedant, o ne trukdant. Mano manymu, ir A.Šimonio scenografija išryškino svarbiausius spektaklio akcentus – juk ne be reikalo pakeistas pavadinimas. „Pi er kvadratu“. Skritulio plotas tampa begalybės ir amžinybės simboliu, apie tai kalbama ir pjesėje, tačiau J.Brodskis daugiau akcentavo marmuro, kaip nemarybės ženklą, todėl jo personažai apsupti garsiųjų Antikos poetų ir filosofų biustų, tiesa, kopijų. Būtent tie marmuriniai sunkūs klasikų luitai ir padeda Tulijui išsivaduoti, tiesa, laikinai, iš nelaisvės.

Statytojai atsisakė tokios ryškios antikinės linijos. Dailininkas demonstruoja vienintelį biustą – nesunkiai atpažįstamą proletarinės revoliucijos vadą V. Leniną, paskui kurį Tulijus nulekia Bokšto papėdėn ir tampa laisvu. Fone lyg besikėsinantis mus ir abu herojus užgriūti kėpso vienas iš Maskvos stalininių dangoraižių, ekrane mirguliuoja spėriai besikeičiančios kompiuterinės grafikos figūros ir gan kukli, skurdi aplinka, kurioje bene svarbiausiu atributu tampa spintelė (beje, V. Anužis labai netikėtai improvizuoja su ja ir vos ne „meilės“ objektu tampančiu biustu) - nedviprasmiškai atskleidžia kūrėjų sumanymą paryškint būtent sovietinės prievartos sistemos ekscesus.     Tam padeda ir kompozitoriaus Antano Jasenkos muzikinės kompozicijos, karts nuo karto grėsmingais garsais primenančios, jog totalitarinė Sistema gyva, jog tik vidinės, tikrosios laisvės siekimas gali ją nugalėti. 

 Kokiu keliu žengti, gal antikinės išminties kupinu, paradoksaliu, intelektualiu, reikalaujančiu pamąstymų ar apsisprendimų keliu? Man regis, spektaklio kūrėjai būtent tai ir siūlo.

Neprimygtinai. Subtiliai ir labai talentingai. Spektaklis itin skaudžiai priminė būtent sovietinės sistemos mums bruktą absurdą, totalitarinės sistemos puolimą prieš laisvą dvasią. Priminė ir paties poeto protestą, nuskambėjusį visame pasaulyje po kruvinųjų Sausio įvykių Lietuvoje. Josifas Brodskis, Tomas Venclova ir Česlovas Milošas tada pasmerkė „nežmonišką Sovietų išpuolį prieš Lietuvos žmones“. Sausio įvykius jie prilygino bjauriausiems Sovietų sistemos ekscesams...

 Priminimas savalaikis ir skaudus kaip kirtis. Ypatingai tiems, kurie tokie užmaršūs, atlaidūs, geranoriški, tiesiog spinduliuote spinduliuoja vidiniu l i b e r a l i z m u... Tik nespinduliuoja vidine laisve ar jos siekiamybe... Salve!........................................................................................................................................... 

 Nuotraukoje: Recenzijos autorius, rašytojas ir žurnalistas Gediminas Jankus 2010 metų Spaudos atgavimo. kalbos ir knygos šventėje LŽS  Kauno apskrities skyriaus "Vasaros olimpe"

                                                                          Alberto ŠVENČIONIO nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)