Toks augalas Cannabis
Iššoko Jurgis iš kanapių.
Gal jis ten rūkė
žolę slapią?
O gal tik čiurkštelėjo Jurgis?..
Bet, matėm, Jurgis
nenusmurgęs.
Sušvito saulėj intelektas,
ir žvilgsnis mąstantis – nelėkštas.
Jurgelis – matos – neapdujęs
Bet va – kanapės, o ne tujos…
Gi pastarosios vešlios, tankios…
Tarp jų rūdijo
rusų tankas.
Jis čia stovėjo kaip trofėjus.
Prie jo pritūpdavo
mūs fėjos.
Dažnai svečiams plačios „tėvynės“
panelės šoko
kepurinę.
O retsykiais, kai pynės kojos,
išeidavo joms
klumpakojis
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Neliko rusų ir jų tanko.
Cannabis
ištiesė mums ranką.
Ir Jurgis mūs, pagavęs šišą,
padaro pluoštą
iš hašišo.
Džiaugtis, didžiuotis
Privalom kilti laiptais meno,
šypsotis, rodyt
burną porceliano.
Štai molį – keturiom… Va, piešia koja…
Svarbu – abu
į aukštumas ropoja.
Išvijo mimas mimikomis pačią,
nauja iš cirko
kaip elektra jį krečia.
O toji džiaugias ir visiems didžiuojas,
kad „nebylys“ jos –
mulkis išsižiojęs.
Štai, pianistė džiaugiasi kate,
kuri į muziką
prasimušė pati.
Vikst uodega natas. (Kiek gracijos!)
Ir – keturiom minkštai –
per Bacho pasijas.
Tu sutiktam suoki, jog laikas fainas…
Kad dalgį nelaibosios
pakeitė kombainas?
Džiugu tik tiek, kad ta pjūtis ne meno,
ir „derlių“ su viltim
į klinikas gabenam.
Menas, potėpiai ir „spragt“
Gražuolė merga
ir biografija
marga.
Gaila, kad fotografijos
neatspindi
biografijos.
Kartais ant muilo, parfumų
šypsosi. Tu –
žvilgsnį ūmų.
Piktai žvelgi, dievagosies
ir su gražuolėmis
mazgojies.
Žaviosios panelės
pačios į
„švarą“ velias.
Jų šypseną, kvapą jauną
dailininkai
pagauna.
Graži panelytė –
dažų pilna
paletė.
Tik negražu iš potėpių
spręsti kiek
meilės nuotykių.
Todėl daug kas ryžtas
fotografais tapt –
čia menas gimsta
iš „spragt“.
Hipokratai, lipk iš ratų
Dalybą medikas gerai iškalęs,
net homo sapiens –
jam vaikščiojančios dalys.
Štai laukia kepenys už durų.
Cirozė jas
smagiai „išdūrė“.
Va, vėžinė kasa lėtai ateina.
Fu. kad ją kur –
vėl su dėže saldainių…
Jis vyras, regis, tikras liūtas,
galėtų retsykiais
valiutos…
Štai atkreivoja osteoparozis.
Kojytės, kojos…
Jūs šiandien vėl po „dozės“.
Ar intuicija jums nepasako,
kad aš baigiau
provansišką konjaką?
Išeinama žarna atšlepsi…
Iš tolo jaučias –
kvapelio nepaslėpsi!
Jei kyštels man netuščią ranką –
kodėl gi ne –
pakeisiu angą.
Išvyt velniop magėjo pūslę kiaurą:
užlopyki ir kyšt
man dešimt eurų…
Duok tūkstantį, kvaila pūslyte,
jei nori kelnių
neprilyti!
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Pavasaris. Pabunda Venera.
Net medikams
ji atvira!
Švelnus pūkelis Pienės,
ir tu kolegoms –
penis.
Piešinys: Poetas satyrikas Rimantas KLUSAS
Vladimiro Beresniovo draugiškas šaržas
