2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Širdį - dešimčiai vaikų

Asta RAICEVIČIENĖ ("Provincija", Kėdainiai)

Seimynele_II.JPGTarp nusivylusių, keiksnojančių, niurzgančių ir bambančių dėl sunkaus šiandieninio išgyvenimo žmonių ją galima laikyti kone stebuklu. 36 metų moterį, Redą Dirsienę, besišypsančią, ramiai kalbančią apie gyvenimą, gyvenančią varganame nedidukame Miegėnų gyvenvietėje, Kėdainių rajone, stovinčiame name, tačiau kaip niekas kitas galinčia pasigirti didžiausiu savo turtu - dešimčia vaikų, iš kurių paskutinysis į pasaulį atėjo rugsėjo 22 d.

Šiluma ne tik nuo krosnies

Pravėręs tipiškos kaimo trobos duris patenki į vadinamąjį prieangį, kuriame ant suolo ir po juo – daugybė vaikiškų batų. Atidarius kitas duris iš karto kūną persmelkia šiluma, tačiau neilgai pabendravęs su šių namų gyventojais supranti, kad šiluma sklinda ne tik nuo krosnies.

Ant žemės didžiuliame dubenyje vandeniu užpiltos ką tik nuskustos, bet dar nenuplautos bulvės. Nuo jų ką tik pabaigusi skusti pakyla vyriausioji šių namų atžala aštuoniolikmetė Živilė. ,,Užsimanėme išsikepti vėdarų“, - tarsi teisindamasi už netvarką mestelna mama Reda. Čiupusi pašluostę nuo stalo, padengto klijuote, skuba nužerti trupinius pridūrusi, kad čia ką tik valgė vaikai. Ragina mus tuoj pat sėsti prie to paties stalo, kur bematant atsiduria puodeliai kavai, sausainiai ir šokoladiniai saldainiai.

Net nespėjame atsisakyti vaišių, kai Reda priduria, jog ji mūsų laukusi, o svečius būtina pavaišinti. Iš kambario sklinda mažiausiojo riksmas. ,,Nori valgyti, tai palaukti niekaip negali“, - tarstelna dešimties vaikų mama ir, paėmusi tuščią buteliuką, į jį semtuvėliu įpila maistelio, užpila iš ką tik užkaisto virdulio, pastato minutei kitai atšaldyti ir padavusi buteliuką vyriausiajai dukrai pamaitinti mažylį, atsisėda prie mūsų.

Viso pokalbio metu puodelio kavos moteris taip ir neišgėrė. Tai galvelę priėjusiam vaikui paglosto, tai rankšluostuką kitam paduoda, trečiam įpila atsigerti vandens, ketvirtam ištiesia saldainį. Ir vis su šypsena...

Problema - nėra drenažo

Nejučiom pokalbis prasideda nuo problemos. O problema ta, kad aplinkui namus nuolat telkšo bala, nes nėra įrengto drenažo. Jei aplinkui ir mažiau drėgmės, tai todėl, kad viskas subėga po namu. Moteris pasakojo, jog labiausiai apsemti buvo šį pavasarį. Teko pirkti siurblį ir juo siurbti vandenį. Po virtuvės spintele išlupo keletą grindinių lentų ir iš tos duobės siurbė vandenį, nes būtų patvinę visi kambariai. Kai sudegė siurblys, sakė, ėjo per kaimą ieškoti naujo. Tačiau galiausiai vandenį teko nešti kibirais. Kovo pabaigoje per vieną vakarą iš duobės po grindimis išsėmė 60 kibirų, nes vanduo vis sunkėsi iš apačios. Sniegas tirpsta, o kai laukai nenumelioruoti, vanduo neturi kur susigerti. Pasak Redos, taip atsitinka kasmet. Prieš atsikraustydama moteris sakė nežinojo, kad čia taip bus. Prieš apsigyvenant šiame name jai siūlė gyventi Gudžiūnuose, pačiame centre daugiabutyje, tačiau moteris ten kraustytis nenorėjo. Mat ji norėjo, kad prie namų būtų žemės, vaikai turėtų savo kiemą. Anksčiau gyvenusi pas vyrą, paskui tokiame dvare Gasčiūnuose, vėliau Devynduoniuose, dar pas mamutę, jau amžinatilsį, teko pagyventi, kol rado savo kampą.

Į šiuos namus atsikraustė prieš ketverius metus, kai šeimoje augo dar aštuoni vaikai. Net pačiai buvo keista, kai nuvykusi pas rajono merę ir pasiguodusi, jog neturi kur gyventi, merė prie jos pačios susiskambino ir pasirūpino gyvenamuoju plotu. Gavusi keletą tūkstančių litų iš savivaldybės, dar tūkstantį pridėjusi savo, moteris apsigyveno Miegėnuose. Šis namas tuomet priklausęs žmogui, dar anksčiau čia buvęs grūdų sandėlis.

Šiandien šie namai reikalauja ne tik kosmetinio remonto. Patapetuoti kambarių sienas moteris sakė galėtų ir pati, bet kad pirmiausia reikia sutvarkyti elektros laidus, kad neatsitiktų kokia nelaimė, be to, papūtus stipresniam vėjui supuvusios namo sienos tampa perpučiamos.

Baiminasi dėl dukrelės ligos

Moteris sakė turinti dar vieną širdies skausmą. Vienai iš jos dvynių pripažinta toksokarozė - gana dažna plėšrūnų kirmėlinė liga, itin klastinga ir kelianti grėsmę žmogaus sveikatai. Toksokarozė gali sužaloti bet kurį žmogaus organą, todėl moteris baiminasi, kad dukrai nebūtų komplikacijų, nes ji žinanti atvejį, kai šia liga sirgęs berniukas iš Gudžiūnų net apako. Moteris žinanti, kad per nešvarias rankas ar nukritusius daiktus toksokarozės lerva gali būti praryjama kartu su smulkiausiomis žemės dalelėmis. Reda pamena, jog jos duktė, dar mažiukė būdama, turėjo tokią madą - žvyrą ar žemes dėti į burnytę. Išsinešusi į lauką kibiriuką su šaukšteliu, tik nusisuk, kaip pasemtas šaukštelis jau keliauja į burną. O aplink juk lakstydavo kačiukai ir šuniukai. Moteris sako nežinanti, ar labai brangūs, net iki 500 litų galintys kainuoti, vaistai bus valstybės kompensuojami.

Vyriausiai 18-ka, jauniausiam - mėnuo

Moteris, paklausta, kada labiausiai jaučianti, jog ji - dešimties vaikų mama, šypsodamasi atsako, jog, žinoma, rytais, kai tenka visiems pritepti kalną sumuštinių pusryčiams, ir vakarais, kai mokyklinukai sugrįžta iš mokyklos. Tada namuose kyla daugiau triukšmo, reikia labiau vaikus apraminti.

Vyriausioji Redos dukra - 18-kos metų Živilė, baigusi Miegėnų pagrindinę mokyklą, mokosi Kėdainių profesinio rengimo centro Kaplių skyriuje virėja. Kiti gi vaikai lanko Miegėnų pagrindinę mokyklą. Žydrūnui bus 16-ka, Donatui - 14-ka, Taironui - 13-ka, dvynėms Kamilei ir Dovilei gruodį bus 12-ka, Džesikai - 7-eri, ji pirmokė, Džestinai - 5-eri, ji lanko nulinę grupę, Enrikai - 2-eji. Jauniausias Rikardas, gimęs rugsėjo 22 d.

Pasirodo, jog didžiausio dėmesio reikalauja ne mažiausias, bet trečius einanti Enrika, kuriai truputį gal ir pavydu, kad mažajam broliukui skiriama daugiau dėmesio.

Ar galima teigti, kaip paprastai sakoma, kad didelėje šeimoje vaikai augina vaikus? Reda pasakoja, kad šį rūpestį - pasirūpinti jaunesniais šeimos nariais - ji perleidžianti tuomet, kai jai pačiai tenka atsigulti į ligoninę ar kur nors skubiai išeiti. Jei darbą kokį turi padaryti, tuomet moteris mažiukus palieka vyresnių vaikų globai, o paprastai visas mamos pareigas ji atliekanti pati. Vyresnėliai atsakingai prižiūri mažesniuosius, todėl juos paliekant širdies neskauda.

Berniukai labiau laukdavo broliuko

- Visi vaikai darbštūs, labai geri, užjaučiantys, - sako dešimties vaikų mama.

- Ar visi vienodai sutikdavo žinią, kai jiems pasakydavot, kad vėl laukiat broliuko ar sesutės?

- Berniukai vis sakydavo: jeigu gims sesė, tada jos nesaugos, o brolį tai jau padės prižiūrėti. Skaičiuodavo, kad mūsų jau daug bus. Bet kiekvieną gimusį brolį ar sesę mylėdavo. Kažkuris yra sakęs, kad ,,jau užtektų, mamyte”.

- O ką sako pati mamytė?

- Ir mamytei užtenka, sveikatėlės jau nebėra šitiek vaikų auginant.

Moteris atvirai kalba, kad pirmieji vaikai buvo daugiau planuoti, o paskui tiesiog taip gimę. ,,Tačiau kiekvienas vaikas į pasaulį atėjo laukiamas. Kiekvieno vaiko gimimui labai ruošdavausi, bent jau aš pati labai laukdavau. Rūbelius stengdavausi supirkti naujus. Aš vaikus labai myliu”, - prisipažįsta moteris.

Pasak R. Dirsienės, Miegėnuose labai reikėtų vaikų darželio. Kai ji dirbo, o vienų vaikų nenorėdavo palikti, prašė juos pasaugoti jaunesniosios sesers, kuri gyvena per vieną namą. Kai Redai tekdavo į darbą išvažiuoti pusę šešių ryto, vaikams ji suruošdavo rūbelius ir sudėdavo maistą. Einantys į mokyklą pas tetą užvesdavo ir palikdavo mažesniuosius, o grįždami juos parvesdavo namo ir pažaisdavo, kol iš darbo sugrįš mama. Būdavo net taip, kad grįžtančios iš darbo mamos vaikai laukdavo paruošę vakarienę.

Su vaikais ravi daržus

Aplink namą, kuriame gyvena visa didelė šeimyna, yra 50 arų žemės. Reda pasigyrė, jog šiemet neblogai užderėjo bulvės - prikasė 60 maišų. Tiek bulvių pakaks abiems su seserimi šeimoms. Moteris sako, jog patys darže užsiaugina morkų, burokėlių ir kopūstų. Su vaikais eina kartu ravėti daržų. Kitą kartą ir vieni vaikai nueina paravėti. Užsiaugina ir kelias vištas. Anksčiau laikydavo mėsines, tačiau vaikai nelabai mėgsta vištienos, tai dabar pasiliko tik vieną mėsinę ir turi keletą dedeklių. Užtat kiaušinių pirkti nereikia.

Reda norėtų laikyti ir kiaulę, tik kad tvarte pastoviai bala laikosi. Kažkada laikė ožkytę, mat ji, kai aukščiau palypėja, tai neklimpsta, o karvė buvo įklimpusi iki pat tešmens. Seniau laikydavo 13-14 kiaulių ir 3 karves. Dabar moteris neturi nuosavos žemės, nes po skyrybų su pirmuoju vyru žemė pasiliko jam. Kai dirva labai šlapia, daržoves ir sodinti, ir nuimti tenka vėliau. ,,Žiūrėk žmonės jau bulves kasa, o į mūsų daržą nė kojos negali įkelti, aplinkui telkšo balos”, - pastebi pašnekovė.

Diena prasideda nuo septynių

Paprašyta papasakoti, kaip atrodo dešimties vaikų mamos diena, moteris sako: jei pažadina mažylis, keliasi pusę septynių ryto, jei ne, suspėja ir septintą. Pirmiausia pamaitinusi mažiausiąjį, skuba tepti sumuštinius mokyklinukams, kaičia arbatą. Anksčiau pusryčiams kepdavusi blynus, tačiau vaikai labiau nori sumuštinių. Visiems išskubėjus į mokyklą, namuose lieka du vaikai: mažiausias Rikardas ir Enrika. Tuomet moteris sako jaučiasi keistai, nes namuose būna per daug ramu, atrodo, kažko trūksta. Vaikai išeina aštuntą, mat pamokos prasideda nuo pusės devynių.

Kai vaikai išeina į mokyklą, moteris tvarko kambarius, jei lieka laiko, pati truputį pailsi, paskui eina vaikams ruošti pietus. Moteris verdanti sriubas, net cepelinų padaranti, kepanti blynų. Mokykloje vaikai gauna nemokamą maitinimą, todėl parėję nebūna labai alkani, jei pietūs dar verda, suvalgo likusius nuo pusryčių sumuštinius.

Vasarą eina apie daržus, o rudenį ar žiemą darbo užtenka ir viduje. Kiekviename kambaryje yra po stalą, prie didesnio virtuvės atsisėda ir dviese, kartais ruošia pamokas pakaitomis. ,,Kartais būna, kad stalu nepasidalina, tenka patramdyti, būna, kad mažoji griebia kokį pieštuką, bet palyginti labai netrukdo. Vaikai turi kompiuterį, internetą, - pasakojo moteris.

Vaikai domisi daile

Dvynės sesutės ir Taironas lanko dailės būrelį, nes jiems labai patinka piešti. Taironas labai norėtų lankyti ir Dailės mokyklą Kėdainiuose. Reda sako: jei nebūtų sulūži mašina, gal sūnų ir pavežiotų į Kėdainius, mat moteris metų pradžioje išlaikė teises, pasidžiaugė, jog iš pirmo karto. Mašina labai reikalinga, kai reikia vyresniąją dukrą į Kaplius nuvežti. Kad nereikėtų prašyti svetimų, moteris ir nusipirkusi mašiną. Dukra gyvena bendrabutyje ir visą savaitę namuose nebūna, grįžta penktadieniais, o sekmadienį ar pirmadienį vėl išvažiuoja mokytis.

Vaikus moteris suguldo devintą vakaro, vyresniesiems leidžia pabūti iki dešimtos, bet neilgiau, nes kitą dieną - vėl į mokyklą. Mama rūpinasi, kad šie nepervargtų. Vaikų mokslais Reda sakė patenkinta, pamalonina iš mokyklos vaikų parnešti pagyrimai už gerą mokslą.

Labiau švenčia Kalėdas nei gimtadienius

- Ar švenčiate visų vaikų gimtadienius?

- Seniau būdavo, kad nupirkdavau dovanėlių, kartais atsitikdavo taip, kad tos dovanėlės ir pavėluodavo. Gal labiau perku tai, ko tam vaikui tuo metu labiausiai reikia. Ypatingiau švenčiame Naujuosius metus ir Kalėdas. Tada jau kiekvienas po eglute randa po dovaną, stengiuosi paruošti stalą su skanesniais valgiais.

- O pati mama ar randa po Kalėdų eglute dovanų?

Moteris nusišypso sakydama, kad jai geriausios dovanos - vaikų rankomis pagaminti darbeliai - atvirukai, piešiniai.

- Šventės lieka šventėmis, o kasdienai ar pinigų nepritrūkstate?

- Būna, kada kartais reikia ir pasiskolinti, visko būna, bet išgyventi užtenka, kiek gaunu už vaikus. Dar gaunu socialinę pašalpą, dar vyras algą gauna, kai dirbau pati, irgi užsidirbdavau. Šiuo metu ,,stoviu” Darbo biržoje, iš ten gaunu pašalpą. Per mėnesį susidaro atrodo ne tiek ir mažai, tik kad bankui dar reikia atiduoti, nes virtuvės baldams ėmėme paskolą. Užtenka, - nelinkusi dejuoti Reda, bet tuoj pat priduria, kad sunkiausia būna tada, kai vienas po kito suserga vaikai. Vaistams tuomet tenka išleisti po kokius du tris šimtus litų.

Moteris džiaugiasi, kad dar nemokamai gauna kruopų, makaronų, cukraus, anksčiau būdavo ir aliejaus. Bet kad vaikai nelabai mėgsta košių, gal tik labiau manų kruopų ar smulkių kruopyčių.

Dešimties vaikų mama sako perkanti vaikams rūbus ir dėvėtų rūbų parduotuvėje, nors prieš rugsėjį, besiruošiant į mokyklą, kiekvienam nuperkanti naujų rūbelių.

Pinigų trūksta namo remontui

Moteris neslepia, jog labiausiai pinigų reikėtų namo remontui, nes jai labiausiai gaila šąlančių vaikų. Žiemą būna, kad mergaičių kambaryje net prisninga, iš vidaus apledėja sienos. Namas medinis, bet matyt jau rąstai nuo senumo supuvo. Reikėtų iš vidaus apšiltinti sienas, o tik paskui tapetuoti. Norint, kad būtų šilta, krosnį iš virtuvės reikia ištisai kūrenti, bet per daug prikūrenti moteris bijo, kad nekiltų gaisras, kad kaminas neužsidegtų.

Malkų, sako, per žiemą reikia sukūrenti apie keturias priekabas. Kai stipriau pašąla ir siaučia stiprus vėjas, tuoj visą šilumą iš namo išpučia.

Pas savo tėtį, gyvenantį tame pačiame kaime, vaikai nubėga aplankyti patys, dar padeda jam kokius nors darbus nudirbti. O dabartinį mamos vyrą ne tėčiu, bet dėde vadina. Tačiau moteris nelinkusi kalbėti blogai apie buvusį vyrą, su kuriuo susilaukė septynerių vaikų. ,,Tiesiog nesutapo charakteriai”, - trumpai apie iširusią pirmą santuoką atsakė Reda.

Paguoda - vyresnėlė dukra

Vyriausioji dukra Živilė, paklausta, ar ji taip pat su džiaugsmu, kaip ir mama, laukusi į pasaulį ateinančių sesučių ir broliukų, sakė, jog jai svarbiausia, kad mama prižiūri visus vaikus ir visus vienodai myli. ,,Visi turim tiek pat visko”, - sako Živilė, pridūrusi, kad visus šeimos narius vienodai mylinti, bet vis dėlto labiausiai - mažiausiąjį broliuką.

Ir dar smalsu išgirsti, ar aštuoniolikmetė, kaip ir jos mama, skubėsianti kurti šeimą ir ar jos norėtų gausios. Mergina purto galvą. Živilė sako, kad pirmiausia norinti baigti mokslus, susirasti darbą, o paskui jau galvosianti apie gyvenimą. Tačiau tiek vaikų tikrai nenorėtų.

Kai tik būna namuose, mergina teigia padedanti mamai visuose darbuose, kur tik reikia.

Šiuo metu dvyliktoje klasėje besimokanti Živilė po metų bus profesionali virėja, nors maisto gaminimas jai ne itin prie dūšios. Baigusi Kaplių skyrių, ji norėtų dar kur nors mokytis toliau. Mama sako, kad kartais dukra ir ją pamokina. Pavyzdžiui, pasak Živilės, bulvių košė namuose gaminama neteisingai. Išvirtas bulves reikia sugrūsti, užplikyti virintu pienu, gerai išmaišyti, užpilti ištirpintu sviestu ir dar pakaitinti ant ugnies.

Problemų dėl tvarkos neiškyla

Vyriausioji dukra sako nelakstanti po kaimą pas drauges, daugiau yra namisėda ir laiką leidžianti namuose, užtat broliams labiau rūpi su draugais pasibūti. Mama priduria, kad ir vasarą neleidžianti vaikams būti lauke iki vėlumos, žiūri, kad maudytis be suaugusiųjų vieni nenueitų.

- Kaip sugebate palaikyti drausmę?

- Dažniau ant vyresnio brolio mama užrėkia, bet šiaip visi mamos klauso, - už mamą atsako Živilė.

Moteris paaiškina, kad kiekvienas vaikas turi savo kampelį, kuriame tvarkingai, kiek leidžia sąlygos, sukrauti jų rūbeliai, kiti asmeniniai daiktai.

- Ar rytais netenka išgirsti bent aštuonių klausimų - kur mano kojinės, kur mano kelnės ar megztinis?

- Nebūna taip. Kiekvienas savo daiktus pats randa. Skalbti stengiuosi kiekvieną dieną, virtuvėje stovi didelis palengvinimas - automatinė skalbimo mašina, - kalba moteris.

- Ir vis dėlto ar dešimties vaikų mama šiandien labiau džiaugiasi gyvenimu, ar skundžiasi juo?

Reda, kalbėjusi apie nepriteklius, kasdienius džiaugsmus ir rūpesčius, užsiminė apie svajonę - visiems vaikams parodyti jūrą. Moteris išdidžiai atsako, kad gyvenimo laimę randanti vaikuose, ji nesuvokianti, kaip galima nemylėti savo vaikų, o minties, kad galima juos palikti ar atsisakyti, ji neprisileidžianti iš tolo. ,,Niekada negalėčiau atsisakyti savo vaiko, kurį išnešiojau ir pagimdžiau, nors pažįstu ir tokių daugiavaikių motinų, kurioms labiau rūpi stiklelis nei nuosavi vaikai”, - atsidūsta ji ir iš karto paglosto gal tris, gal net keturias vaikų galveles.

Pagalvoju ir mintyse palinkiu, kad dešimties vaikų mamos širdis kuo ilgiau nepavargtų mylėti…  

Nuotraukoje: Miegėniškė Reda Dirsienė rugsėjo 22 d. pagimdė dešimtąjį vaiką.

Nuotraukoje: Dešimties vaikų mama Reda Dirsienė su savo atžalomis: vyriausiąja Živile, Žydrūnu, Donatu, Taironui, dvynėmis Kamile ir Dovile, Džesika, Džestina, Enrika ir mažiausiuoju Rikardu.

                                 Zigmo Slavinsko ir Romualdo Vaicekavičiaus nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)