2021 m. rugsėjo 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lapkričio mozaika: Raudonspalviai

Gasparas ALEKSA, ("Šeimininkė")

gasparas_aleksa__II.JPGMano amžininkai ir amžininkės gal dar nepamiršo sovietinio anekdoto apie kalnų piemenį, kuris ganė avis (!) ir labai panašėjo į Leniną. Tas nekvailas piemuo uoliems politrukams, panorusiems koreguoti jo išvaizdą, kiek grebluodamas atsikirto: „Barzdelę nusiskusti galima, bet ką darysime su pasaulėžiūra?!“ Raudonos pažiūros...

Aš ilgai negalėjau suprasti, kodėl jos tokios gajos? Tik todėl, kad pasaulis vis dar pilnas tinginių? Rėksnių, kuriems rimčiausias darbas – mitingas?

Tačiau štai koks paradoksas: ideologiniai rėksniai ir tinginiai, visi didžiausieji kasbuvoniekstasbusviskuo propagandininkai, šiandien ramiausiai varto milijonus arba pasijunta dievukais sėdėdami „postuose“, kuriuos išlaiko mokesčių mokėtojai, ir visai nesibodi nei savųjų turtų, nei savosios visagalybės, o žmonės, kitados saugumuose ir sibiruose mokyti gyventi iš naujo, gyventi pagal „Komunizmo statytojo kodeksą“, ne tik kad nesipiktina naujaisiais „kunigaikščiais“, „grafais“ ir „karaliais“, bet dargi juos palaiko – renka į Seimą, į savivaldybių tarybas, balsuoja už šokančius, dainuojančius, kvailiojančius, nesilaikančius įstatymų anei Dekalogo.

Kas nutiko? Sovietinė nomenklatūra, iki Nepriklausomybės gyvenusi tik šiek tiek geriau nei darbo liaudis (spec. bufetas, spec. ligoninė, spec. sanatorija; vienas kitas žirnelių ar majonezo indelis, vienas kitas patalynės komplektas, viena kita sekcija ar „žiguliukai“ per profsąjungas) sulaukė savosios valandos? Ko kasbuvoniekstasbusviskuo nesugebėjo pasiekti per ilgą sovietmetį, tą pasiekė dabar?

O gal dėl šiandieninės situacijos kalti esame visi – džiūgavę dėl trispalvės Gedimino bokšte, virpėję iš laimės, kad mums „grąžinama“ Vilniaus katedra, net stovėdami ploję, kad LKP „atsiskiria“ nuo TSKP? Argi ne mes patys, švariai apgautos avelės ir avinėliai, leidome savo „ganytojams“ tik barzdeles nusiskusti?

Antrasis paradoksas, kurį supratau gyvendamas Nepriklausomybėje, dar keistesnis: sovietų ideologai tik todėl taip uoliai persekiojo tikėjimą, nes norėjo mums įpiršti savą religiją! Nesijuokime. Atsiminkime „šventąją trejybę“: Marksą, Engelsą, Leniną... Atsiminkime sovietų „kalėdas“ – Didžiojo spalio revoliucijos metines – ir jų „velykas“ – Darbo žmonių solidarumo gegužės pirmąją. Atsiminkime raudonuosius „archangelus“ – pirmuosius partijos sekretorius ir „visus šventuosius“ – vadinamąjį politbiurą. Atsiminkime ilgai lauktuosius „mesijus“ – Nikitą Cruščiovą, pasmerkusį stalinizmą, ir Michailą Gorbačiovą, pradėjusį perestroiką... Sovietai juk net ir savąjį „katekizmą“ turėjo – jau minėtąjį „Komunizmo statytojo kodeksą“! O jų plenumai, sąskrydžiai, suvažiavimai – kuo ne „mišios“? O svarstymai darbo kolektyvuose – kuo ne „išpažintis“ ir „atgaila“? O jų demonstracijos? Argi tai ne „procesijos“ ir „atlaidai“ – su vėliavom ir transparantais, su „šventaisiais“ paveikslais?

Kiek anksčiau, kai uoliausi ateistai per didžiąsias Lietuvos (jau nepriklausomos!) šventes ėmė plūsti į katalikų šventoves ir karštai žegnotis, akylai stebint Nacionalinio transliuotojo kameroms, dar patraukydavau pečiais: iš kur taip greitai išmoko? O štai dabar, prisiminęs dar vieną anekdotą, nebesistebiu: juk visada mokėjo! Pamenate: atsikelia komunistas iš ryto – dešiniosios pirštai prie kaktos (pasitikrinu!), paskui – į kairę (partinis bilietas vietoje!), į dešinę (piniginė vietoje!) ir ties pačiu kūno viduriu (klynas uždengtas!)?

Ne per seniausiai sykiu su grupe neįgaliųjų, lydimų profesionalių menininkų, svečiavausi Mažojoje Lietuvoje. Tilžės (Sovetsko), Įsrūties (Černiachovsko) bažnyčiose bei Karaliaučiaus (Kaliningrado) lietuvių parapijos namuose rodėme kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės pagal mano poeziją sukurtą žodžio ir muzikos spektaklį „Prabudimai“. Daug bendravau su čia gyvenančiais žmonėmis – lietuviais, o ir rusais, kurie, nors daugeliui vis dar asocijuojasi su sovietais, per laiką po SSRS subyrėjimo, labai pasikeitė. Nesutikau nė vieno, vis dar pretenduojančio būti mano „vyresniuoju broliu“, nors leninai iš srities centrinių aikščių niekur „neišsivaikščiojo“. O sugrįžęs namo radau manęs belaukiantį laišką, kuriuo demokratinės Lietuvos valstybės tarnautojas piktinasi, kad drįsau Veliuonos bažnyčios šventoriuje „pasistatyti sau paminklą“ – taip raudonspalviai šių dienų ateistai traktuoja Rūpintojėlio skulptūrą, kuri – Evangelijos žodžio tūkstantmečiui atminti – mano ir kitų žmonių buvo padovanota parapijai... Dar daugiau: buldozerinio ateizmo šalininkas savo raštu įpareigoja mane skulptūrą nusigriauti! Lyg būtų tiesioginis mano viršininkas...

Štai tuomet man ir kilo mintis, kad galgi be reikalo mes, lietuviai, savuosius leninus nugrūdome kuo atokiau – į Grūto parką... Gal vertėjo dar kurį laiką palaikyti tą „pasaulinės revoliucijos vadą“ sau ant akių – kaip perspėjimą, kad iš savo smegenų raudonligės kol kas neištrynėme?

Nuotraukoje: Publikacijos autorius, laikraščio "Šeimininkė" bendradarbis, rašytojas Gasparas Aleksa




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)