2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Liuda ŠIMONELYTĖ (1925-2008): MIRTIS MŪSIŠKAI


Simonelyte_Liuda_bendra_II.jpgMuniškių senelių namai. Mano storulė kaimynė, kuri sunkiai vaikšto pasiramsčiuodama dviem lazdomis arba stumdama prieš save dviratį vežimėlį, ant kurio galima ir prisėsti, bet jo nesuvaldžius, galima ir išsitiesti, vasarai išvažiavo dviems mėnesiams atostogų. Jai gerai, yra namas, name gyvena vienintelis likęs gyvas iš visos šeimos brolio sūnus. Vyriškis silpnos sveikatos, savos šeimos neturi, tai įpratęs tetos pakomanduojamas, patariamas.

Kartais ji paskambina, klausia kas naujo, kas numirė. Atraportuoja, kad per pora mėnesių net penki. „Oho!“ – nusistebi pašnekovė. Abi pasidžiaugiam, kad žmonės jau pabaigė savo vargus. Su gyvenimu atsisveikina ir pats ištvermingiausias ir neramiausias gėrėjas, kuris atrodė esąs amžinas...

 Tai, kad parapijiečiai ir dvasiškiai greitai palaidojo devyniasdešimt septynerių sulaukusią senikę, kuri paaiškėjo, jog buvo vienuolė, nenustebino, o štai, kad kita senolė užbaigė savo dienas tualete, pasirodė esąs pats tikriausias Dievo duotas ženklas, – dėl liežuvavimo, piktų linkėjimų, nedorų kalbų. Bet tai vis geriau, nei lovoje metus leisti nei gyvai, nei mirusiai...

***

Kai įkėliau koją į šituos senelių namus, toks pokalbis mane tikriausiai būtų sukrėtęs, pasirodęs nedoras ir ciniškas. Atmenu, kaip jautriai tada išgyvenau pirmąją mirtį. Eidama koridoriumi dažnai matydavau fotelyje sėdinčią tokią aukštą ir liesą senikę visad po kaklu ryšinčią šviesią skarelę, bet niekada negirdėjau, kad į ką nors būtų pratarusi nors žodį. Kai vieną rytą sužinojau, jog mirė, pajutau sąžinės priekaištą, kodėl jos nepakalbinau, nepasakiau jai jokio gero žodelio... Laikui bėgant viskas keitėsi...

 Pradžioje toji mirtis, ateidavusi į mūsų tarpą, čia ir pabūdavo. Jei mirusiojo iškart neatsiimdavo artimieji, jis buvo šarvojamas salėje. Gyventojai ateidavo su juo pabūti, pasimelsti. Paskiau klebonui atvykus, kas norėjo, galėjo važiuoti mirusiojo palydėti į kapus. Jie labai jaukūs, ant upės kranto, senelių namų gyventojams laidoti skirta atskira vieta, kapeliai paženklinti vienodais akmenėliais, prižiūrimi. Korpuse šarvoti numirėlius draudžia. Taigi šitos praktikos namų administracijai teko atsisakyti. Buvo sudaryta sutartis su netoliese esančia šarvojimo patalpa. Dabar aprengti ir aptvarkyti mūsų vieniši seneliai, numirę ten ir vežami, pašarvojami ir... užrakinami, kol neatvažiuos koks lankytojas arba delegacija iš senelių namų nepasirodys su tradiciniu vainiku, pasiruošusi išleisti savo globotinį į amžinąjį poilsį. Taigi galimybių sudalyvauti velionio palydose amžinybėn, pamatyti kaip ten viskas buvo surengta, sutvarkyta, pasivaišinti arbata su sumuštiniais, saldumynais, o kartais ir stikleliu kuo nors stipresnio, gerokai sumažėjo.

 Laidotuvių nemėgau nuo jaunų dienų. Man jos kaip koks nevykęs spektaklis, kuriame patys svarbiausi yra žiūrovai. Jiems reikia įsidėmėti, koks buvo karstas, kiek gėlių, kaip atrodė tie, kurie ėjo paskui karstą. Kas ir ką sakė prie duobės. Todėl ir per mano vienintelės atžalos – sūnaus laidotuves mano akyse niekas nematė nei vienos ašaros. Pernelyg daug gyvenime liejama tų netikrų ašarų. Mačiau tai ir senelių namuose. Daugiau kaip dešimtį metų praleido čia tėvas su sūnumi invalidu. Mirė jau perkopęs devintą dešimtį. Retai koks lankytojas pasirodydavo pas jiedu. Nebent kartą per metus, giminių dieną. O kai numirė senukas – pilni namai prigužėjo. Koks didžiulis dėmesys našlaičiui, kiek pretenzijų, neapžiūrėtas, neaprūpintas, ne taip ir nabašninkas pašarvotas. Kelis vainikus mylimam giminaičiui atvežė, o kiek neblaivaus šurmulio sukėlė, kol į kapus išjudėjo mašinų vilkstinė su visa palyda. O invalidas nabašninko sūnus ir toliau liko vienišas ir jokiems giminaičiams nereikalingas.

 Tie vainikai man atrodo tik tam ir reikalingi, kad prie jų labai patogu prikabinti plačius kaspinus, kuriuose galima įrašyti mirusiam dedikuotus meilius žodžius ir išvardyti savo vardus bei pavardes. Jie juk kapo nepuošia, tik užgriozdina ir pirmutiniai iškeliauja į šiukšlyną...

Kito, vėžiu sirgusio senuko dukra pademonstravo dar didesnį uolumą – atsisveikinti su savo mirštančiu tėvu atėjo iš anksto apsirengusi gedulo drabužiais ir raudoti pradėjo jam dar gyvam esant. Tokių faktų akivaizdoj nenorom lenda į galvą eretiškos mintys: tai gal visai pagrįstos kitų tautų tradicijos per laidotuves šokti, dainuoti ir taip išlydėti mirusį į dausas, užuot imitavus nesamus jausmus.

 Gyvenam čia po vienu stogu daugiau nei pusšimtis svetimų žmonių. Turbūt todėl ir vienas kito mirčiai esam tokie abejingi. O gal ir ne vien dėl to, kad žinom ir jaučiam, juk toji mirtis jau čia pat, šalia ir mes jos bijom, nors kas nors ir pasiskundžia negalįs jos sulaukti... Viena moterėlė sakėsi karsis, kita laukianti ir nesulaukianti gyvenimo pabaigos, trečioji vos žmogų pamačiusi ima dejuoti, vos ne mirtimi vaduojasi, o kai lieka viena – atsigauna...

***

Toji nedidukė, storulė, pikčiurna su kuria mane pasodino valgykloje prie bendro stalo, neužilgo tapo žmogumi, su kuriuo nepaisant ūmios reakcijos, tiesmukiško būdo, norėjosi bendrauti. Įsivaizduodavau ją kariška uniforma, komanduojančią kareivių būriui. Tai buvo pareigingas žmogus, kuriuo galima pasikliauti, mėgstantis pajuokauti, pašmaikštauti. Po kokio pusmečio paaiškėjo, kad tokia mano charakteristika buvo pagrįsta. Karo metais ji prarado savo šeimą, o likusi našlaite pateko į vaikų namus, kur patys mažiausieji mirdavo iš bado, o didesnieji bėgdavo elgetauti ir, ką gavę, dalindavosi su mažiausiais. Paaugusi mergaitė įgijo profesinį braižytojos išsilavinimą ir... pateko į kariuomenę. Ten teko sudarinėti smulkius vietovių žemėlapius.

 Į senelių namus atvyko vyrui mirus, likusi vieniša. Turėjo rimtų sveikatos problemų, bet visiškai nepripažino medicinos. Jautė artėjančią mirtį. Paprašė, kad slaugė, su kuria artimai bendravo, apkirptų plaukus, paliepė, kad įdėtų į karstą cigarečių pakelį. Pamenu, kaip tą šiltą vasaros vakarą, kai gyventojai vakarojo lauke prie namų, ji svaidėsi sąmojais, užtraukė dūmelį, o vidurnaktį staigiai mirė. Tada pirmą sykį nuvažiavau į kapus, nulydėjau tą vienišą ir nepalaužtą žmogų amžino poilsio.

 Su kita, dar prieškario laikų inteligente, gyvenusia už sienos, deja, net neatsisveikinau. O buvo šviesus žmogus: mažutė, čiuplutė, visada tvarkinga, santūri, turinti humoro jausmą. Su valiūkiška šypsenėle ne sykį man yra pasakiusi, kad privalau jos klausyti, nes ji yra vyresnė. Vytauto Didžiojo Universitete ji buvo baigusi teologijos fakultetą. Kai karo metais mums buvo grąžintas Vilnius, ji išvyko su vyru ten dirbti. Pasakojo, kaip sudėtinga buvo įgyti amatų mokyklos moksleivių pasitikėjimą jaunai mokytojai iš Lietuvos. Pasakodavo ir apie nelengvą darbą vaikų darželyje pokario Lietuvoje, savo draugišką šeimą, iš kurios beliko viena, bet retą savaitgalį jos kambaryje nepasirodydavo kas nors iš giminių, nešinų gausiomis dovanomis, gėlėmis senolei. Pasveikinti šimtojo gimtadienio proga kelių kartų giminės atstovų susirinko itin gausus būrys.

Antrąjį šimtmetį pradėjusią senolę vis dažniau užtikdavau miegančią. Taip vieną naktį ji ir užgeso. Niekas man to ir nepasakė. Sužinojau tik, kad giminės jau išsivežė...

***

Kiekvienas naujas gyventojas senelių namuose sukelia susidomėjimą: kas jis per vienas, iš kur atvykęs, ar bus su juo apie ką pasišnekėti, ar jau visai nupiepęs... Senolė didelėmis, gerumu spinduliuojančiomis mėlynomis akimis, iš karto patraukė mano dėmesį. Ji buvo visai nepanaši į tas lyg nuo degtuko brūkštelėjimo užsiliepsnojančias, mūsiškes. Įsišnekėjom. Sužinojau, kad ji nuo Seinų. Kai tasai kraštas atiteko lenkams, ji ir atsikėlė gyventi į Lietuvą. Palaidojusi vyrą liko viena. Vaikų neturėjo. Nors buvo išsiprašiusi brolienės, kad leistų jai auginti jos mergaitę, šeima sunkiai vertėsi su trimis vaikais, bet tasai susitarimas neilgai truko, motina neištvėrė be savo dukros. Abi raudojo, abiem ta mergaitė buvo sava. Ir sugrįžusi į savo šeimą brolio dukra nepamiršo savo podelės, dažnai pas ją lankydavosi, o kai ji paliko našle, tapo savo podės globėja. Ji nuolat lankė savo antrąją mamą senelių namuose, ja rūpinosi. Senolė buvo labai pasiligojusi, greit atgulė į lovą ir nebeturėjo jėgų iš jos pakilti, nebeatpažindavo kartais net krikštaduktės. Supratom, kad jos valandos jau suskaičiuotos, o krikštaduktė negalėjo išeiti iš darbo. Vakare pabudėjau prie jos lovos. Mėgino kažką pasakyti, bet tik lūpos sujudėjo. Pabudėjau, kiek jėgos leido ir atsisveikinau su šviesiu žmogum. Buvau tikra, kad rytą jos jau nebebus gyvųjų tarpe. O rytą ji nusišypsojo ir prašneko. Sulaukė savo krikštaduktės, dar net pajuokavo ir... užgeso su šviesia šypsena veide. Tai buvo saulėta, graži mirtis.

 Budėjau ir prie mirties patale gulėjusios moteriškės, kuri mane pasitiko su šypsena tik įžengusią į paskutiniąją savo buveinę – senelių namus. Ta jos dosniai dalijama šypsena ir buvo išskirtinis jos bruožas, kuriuo daugiau niekas nepasižymėjo šituose namuose. Kada besusitiktum, eidama koridoriuje, ji būtinai pasisveikins, paplos per petį, apsikabins, tarsi ne mūsų rasės žmogus būtų... O buvo kaimo vaikas, iš mažažemių šeimos, todėl ir neištvėrė, nors šeima išgyveno labai sunkius laikus, nesutikusi įstoti į kolūkį. Spaudė ir mokesčių naštos, nebuvo jokios paramos iš kolūkio. Vis tik kažkaip išgyveno ir neprarado sugebėjimo šypsotis, bet taip ir liko netekėjusi.

 Mirties patale ji gulėjo neilgai, tačiau kelias paskutiniąsias dienas jau buvo komos būsenoj. Pasėdėjau prie jos lovos. Veidas bejausmis. Paglosčiau galvą. Kažkur skaičiau, kad ir tokioje būsenoje žmonės dar kažką jaučia, tik nebegali reaguoti ir labai reikšmingas mirštančiam sąlytis su šalia esančiu žmogumi. Slaugės, socialinės darbuotojos pasakojusios, kad išeinantieji iš gyvenimo neretai taip suspaudžia ranką, kad paskui nelengva ją ir išlaisvinti!.. Vienas devyniasdešimtmetis senolis, prie jo budėjusiai slaugei šnekėjo, jog jis pasakys savo motinai, kad ji būtinai iškeltų jai vaišes už tokį gerumą.

Ne vieną valandą prie mirštančiojo praleidusią socialinę darbuotoją jautrios sielos žmogus vadina marintoja. Ji pasakojo keistą įvykį. Išlydėjo anapilin senuką sentikį. Pati mirusįjį ir aprengė, užrišo kaklaraištį, kad geriau atrodytų. Kai giminės jį jau buvo išsivežę ir palaidoję savo kapuose, moteriškė susapnavo, kad jis prašo būtinai tą kaklaraištį nurišti, nes siela negali išeiti iš kūno. Ji aiškinusi mirusiajam, kad jis jau palaidotas ir jie nieko negali padėti. Rytą atėjusi į darbą iš jo draugės, išpažįstančios tą patį tikėjimą išgirdusi, jog ir ji sapnavusi tokį pat sapną...

***

Kiek sykių mėginau rašyti apie mirtį, vis išeidavo kitaip. Nesuprantu, kodėl apie ją nekalbama, negalvojama, nesirengiama jai? Gal klystu, bet man susidarė toks vaizdas. Pradžioj net gi galvojau surasti kokią vienuolę, kad apie tai pašnekėtų, bet paaiškėjo, kad tokiam pokalbiui nėra pasiruošęs nė pats parapijos klebonas... Sužinojau, jog ir kompetentingi psichologai rekomenduoja senelių namuose negvildenti šitos temos. Man atrodo priešingai – su neišvengiamybe reikia susitaikyti, mirtį reikia prisijaukinti užuot gyvenus nuolatinėje jos baimėje...

                                                                                                Muniškių senelių namai, 2007 m.

 Nuotraukoje: Žurnalistikos senjorė, LŽS narė Liuda Šimonelytė-Grigoraitienė Kauno žurnalistų namų „Vasaros olimpe“ kolegų buvo pagerbta 2005-jų biržely, kai sulaukė 80-ojo gimtadienio...

                                                                                              Ričardo ŠAKNIO nuotr.

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)