2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Ištrauka iš R. Parafinavičiaus knygos „Motinos rankos“


                                                                                                    

                                                                                                      NMamos_rankos_spaudai_II.JPGEĮMANOMA PATIKĖTI

 

Broliukai palaidoti. Ištisą savaitę kasdien teko rašyti viena ir ta pačia tema : broliukai dingo, broliukai ieškomi, broliukai nužudyti, broliukai palaidoti... Visi kiti įvykiai atsidūrė šešėlyje.

Pats įvykis slegia širdį, bet darbiniu požiūriu – patogus. Tiksliai žinai, kur nukreipti energiją. Nes zoniniai korespondentai (tokie kaip Vakaras, Rytas, aš ir kiti dirbantys ne sostinėje) esame devynių amatų meistrai, kurių dešimtas – badas.

Būna, kad iš ryto tenka aprašyti politines aktualijas, per pietus – kriminalinį įvykį, o vakare sportą. Stresas garantuotas. O kur dar pramogos, įdomūs interviu, kultūra...

Na, kultūros galima ir neminėti. Jeigu pražiopsosi kultūrinį įvykį – nieko tokio. Redaktoriai nepyks. Nepaklausi prekė. Užtat pamėgink pražiopsoti kriminalinį įvykį! Oho! Gali ir bedarbis likti.

Užtat iki šiol džiugina Šiaulių žurnalistų solidarumas šiuo klausimu – šiandien aš tau, rytoj – tu man. Ir abu išsaugosime darbo vietas. Kas iš to, jeigu šiandien būsiu pirmesnis. Su tokiu požiūriu anksčiau ar vėliau būsiu izoliuotas nuo informacijos ir atsidursiu paskutinis eilėje.

Pas mus nemėgsta savanaudžių. Jei nori, gali išsiskirti talentu, iškalba, stiliumi, išskirtiniais sumanymais, bet ne egoizmu. Visi mes – samdomi darbuotojai. Nežinia, kokioje redakcijoje dirbsime rytoj. Tekariauja sau magnatai, laikraščių ir televizijų turėtojai.

Nuslydau nuo minties – aktuali, kiekvieną dieną eksploatuojama tema, yra patogi zoniniam korespondentui. Nebereikia sukti galvos dėl kitų įvykių, dėl kitų temų. Ypač, jeigu kasdien tenka važinėti iš Šiaulių į Kelmės rajoną.

Laiko sąnaudos, žinote, didelės – neturiu kada domėtis kitais įvykiais. Galiu pasidomėti, žinoma, bet tuomet visą šalį dominantį nusikaltimą teks pastumti į šoną.

 ***

Aštunta Jonaičių tragedijos diena. Mes ir vėl Kelmės rajone. Šįkart – pačioje Kelmėje. Pagaliau atsibudo televizijos kanalai. Ir vietiniai, ir vadinantys save nacionaliniais.

Galima sakyti, kad Kelmės policija – apsuptyje. Fotoaparatai, kameros, diktofonai ir plunksnakočiai kyšo iš už kiekvieno kampo. Kas nužudė vaikus? Policininkai suka akis į šoną ir užsidaro kabinetuose.

Pasklido gandas, kad sulaikytas įtariamasis. Televizininkai, laikraštininkai, internautai pasidaliję būriais saugo policijos prieigas – gal bus kas atvesdintas. Mūsų trijulė (Vakaras, Rytas ir aš) išsibarstė bendrame chaose. Išties – visai smagu.

Mūsų didelis būrys, ir visiems reikia to paties – kas žudikas? Sulaikytas įtariamasis, ar nesulaikytas? Pareigūnai – šnekūs, kaip žuvys. Tik po kelių dienų sužinosime, kad įtariamasis iš tiesų buvo sulaikytas.

Šiuolaikinė technika greitai padėjo nustatyti, kad nužudyto vaiko mobiliuoju telefonu

naudojasi kažkoks asmuo Kelmės rajone. Telefonu naudojęsis vyras buvo supakuotas, tačiau paaiškėjo, kad telefoną jis pirko iš kito vyro, kuris rado jį šalia kelio netoli Geterliškės kaimo.

Tiek mums ir būtų pakakę, tačiau teisėsaugininkų suformuotos tyrimo grupės nariai vengė net prasižioti. Net geranoriškasis Kelmės komisaras sumurmėjo sau po nosimi nerišlią frazę ir paskubomis sėdo į visureigį, tarsi kažką slėpdamas.

Kelios dešimtys akių iškart nukrypo į televizijos operatorių Paukštį. Visi žinojo, kad labiau už moteris jis myli tik galingus automobilius, kuriuos mėgo keisti į dar galingesnius (trečioji Paukščio silpnybė buvo glaudžiai susijusi su ankstesnėmis – jis lėbavo su eiliniais policininkais, nes mėgo greitai važinėti).

Paukštis net nesuabejojo savo galimybėmis nepaleisti komisaro iš akių. Niekas neabejojo. Visi kolegos pasitikėjo ir liko budėti policijos komisariate. Paukštis nenuvylė – sėdo visureigiui ant uodegos ir nepaleido net tada, kai šis viršijo 100 km per valandą greitį (miesto ribose!).

Nuvylė komisaras. Jis neatvedė pas nusikaltėlį – važiavo asmeniniais reikalais. Ką, negalėjo žmoniškai pasakyti? Vaikykis čia jį, pažeidinėdamas taisykles... O blogiausia – jokių naujienų, kurias galima būtų paskelbti Lietuvai.

Galų gale pareigūnai prasitaria, kad iš pat ryto buvo iškviesti apklausai abu nužudytų vaikų tėvai (Alma ir Virgilijus Jonaičiai), bei penkiolikametė sesuo Vaida. Pastaroji buvo apklausiama ilgiausiai, bet visi po apklausos paleisti namo.

Didelis būrys žurnalistų klega ir spėlioja – galbūt sesuo kažką matė? Todėl pareigūnai ir apklausė ilgiausiai? Na, tėvo ir motinos apklausa, žinoma, vien tik formalumas. Bet kodėl mums nepaskambinus gerajam Jonaičiui?

„Negaliu komentuoti apklausos detalių, nes pasirašiau popierius, kad neviešinsiu informacijos,- Jonaičio burną užsiuvo protokolai,- Bet manau, kad mano vaikus nužudė vietiniai arba aplinkinių kaimų paaugliai. Tikiu, kad greitai jie bus išaiškinti“.

Svarstome, kad versija gana logiška. Kam rūpėtų žudyti niekuo dėtus berniukus? O paaugliai kartais yra nenuspėjami ir demonstruoja visiškai beprasmį žiaurumą. Tokių istorijų esame girdėję ne vieną.

Na, galbūt tikrai jau greitai viskas paaiškės. Jeigu tai – paauglių darbas, jie bus palikę ne vieną įkaltį. Kol kas savo skaitytojams galime pranešti tik tiek, kad pareigūnai dirba, atomazga artėja.

 ***

 Kovo 29 diena. Kelmės policijos komisariato apgultis tęsiasi. Šį kartą reporteriai susirinko nuo pat ryto – kad nepražiopsotų ko nors. Galbūt, bus sulaikomi kokie nors įtariamieji, gal dar kas nors...

Nors sujudimas didelis (zuja tarnybiniai automobiliai, neužsiveria kabinetų durys, ateina-išeina nematyti vyrai svarbiais veidais), naujienų – jokių. Tiek policininkai, tiek prokurorai atsišaudo biurokratinėmis frazėmis apie tyrimo duomenų paslaptis.

Įkyrėjusius žurnalistus pareigūnai bando įtikinti, kad vos tik bus rimtas pagrindas ką nors įtarti, visiems bus pranešta. Atsibodo tie valdiški koridoriai iki gyvo kaulo. Prasistumdėme čia iki pietų, ir - jokios naudos.

Daugelis policininkų išeina pietauti. Kolegos pakuojasi kameras, šviesas ir kraunasi į automobilius. Siūlau Rytui su Vakaru pasielgti taip pat – apėmė nemalonus nieko neveikimo nuovargis. Tiedu paslaptingai markstosi ir niekur neskuba.

Suprantu, kad dar reikia palaukti. Gal suveikė jų informatoriai? Kai visi išsiskirsto, vėl liekame trise - kaip ir pirmąją broliukų dingimo dieną. Rytas pasiūlo perkelti mūsų būdravimą iš policijos pastato į prokuratūrą, įsikūrusią už kokio pusantro kilometro.

Mano akys merkiasi iš smalsumo – ką gi sužinojote? Vakaras sako, kad nieko rimta. Tiesiog purptelėjo gandas, net ne gandas, o gandelis, kad prokuratūroje apklausiama nužudytų broliukų mama Alma Jonaitienė. O po apklausos ji gali ir nebeišeiti į laisvę.

„Ką? Kvanktelėjote vyručiai? Motina? Įtariama nužudymu? Labai juokingas bajeris“,- nė per nago juodymą netikiu šia versija. Rytas nei pritaria, nei nepritaria – jis savo nuomonę pasakys tik dešimtą kartą pamatavęs.

Vakaras ciniškai šypsosi : „Pažiūrėsim“. Nors informacija tiktai gandų lygmens, nusprendžiame įsitaisyti prie prokuratūros ilgam. Tol, kol kas nors paaiškės. Kad nepražiopsotume ko nors, pietauti neiname.

Nusiperkame šokoladinių batonėlių, vandens ir įsikuriame priešais Kelmės rajono apylinkės prokuratūrą, kitoje gatvelės pusėje. Pastatau čia savo Citroeną, išsiimu fotoaparatą, uždedu pritraukiantį objektyvą.

Apžiūrime prokuratūros prieigas – ar nėra kito išėjimo. Pamatę mus pro langus, pareigūnai gali apmulkinti – išvesti įtariamąjį (jeigu toks yra) pro kitas duris. Ne, į kiemą vedančio išėjimo nėra, galime būti ramūs.

Pažiūriu pro fotoaparato vaizdo ieškiklį į prokuratūros duris. Puiku. Pavasario apšvietimas geras, viskas kaip ant delno. Jeigu bus koks judesys, niekas nepraeis nepastebėtas. Visame kūne atgyja civilizacijos užslopintas pirmykštis medžioklės azartas.

Slepiate? Slėpkite. Bet gatvėje stovėti mums niekas neuždraus.

 ***

 Lyginant su policijos komisariato šurmuliu, prie prokuratūros ramu kaip kurorte. Netgi įtartinai ramu – niekas neužeina, niekas neišeina. Tik praskleistos baltos vertikalios žaliuzės išduoda, kad viduje yra žmonių. Ir, kad mus pastebėjo.

Be abejo. Mes ir nesislepiame. Tik dirbame savo darbą.

Aišku, galėtume užeiti ir tiesiai šviesiai pasiteirauti, ar šiuo metu tikrai apklausiama Jonaitienė. Bet atsakymas iš anksto aiškus : “Vyksta ikiteisminis tyrimas…” Tad belieka mėgautis pavasario saule ir laukti.

Kantriai laukti. Jeigu kas nors yra apklausiamas, jis tikrai nenakvos prokuratūroje. Staiga labai aiškiai suvokiu vieną mintį, jau kurį laiką zvimbiančią smegenyse : “O iš kur jūs, po galais, ištraukėte, kad ten apklausiama Jonaitienė? Ir kad ji gali nebeišeiti į laisvę? Juk nemanote, kad ji galėjo pasmaugti savo sūnus?”

“O kodėl ne?”,- nusivaipo Vakaras. “Ne, ne, ne,- tokia prielaida netelpa man galvoje,- Pasvarstykime logiškai. Moteris neprasigėrusi. Tvarkinga. Augina penkis vaikus, juos prižiūri ir myli.

Ir staiga jai šauna į galvą sumažinti vaikų skaičių nuo penkių iki trijų. Ar jūs galite pasakyti bent vieną logišką priežastį, kodėl nedegradavusi moteris turėtų taip elgtis? Kodėl du iš penkių? Ne trys, ar keturi? Be to, visi matėme, kaip ji alpo iš sielvarto, grąžė rankas iš skausmo…”

Nei Vakaras, nei Rytas neturėjo atsakymų į tuos klausimus. Mes apskritai dar nežinojome, ar tikrai apklausiama broliukų mama, ar tikrai ji gali būti sulaikyta. Bet vien tokia mintis kaitino kraują.

Jeigu pasitvirtintų ši informacija, ji sukeltų neregėtą susidomėjimo bangą visoje šalyje, o gal ir už jos ribų. Tada mūsų tykojimas nuobodžioje Kelmės gatvelėje atsipirktų su kaupu.

Bet širdyje vistiek netikiu, kad tikra motina galėtų pasmaugti du savo vaikus iš penkerių ir lyg niekur nieko sielvartautų per jų laidotuves. Kolegoms siūlau lažintis, sutinku net leisti pridergti į savo kišenę.

Tačiau versija atrodo tokia neįtikėtina, kad net juodus juokelius kolekcionuojantis Vakaras nesiryžta lažintis. O Rytas apskritai nemėgsta kuo nors rizikuoti, kol nėra absoliučiai tikras. Jis tik spaudžia savo juodą aplanką ir gūžčioja pečiais.

 ***

Pavasario saulė jau baigia dienos ratą. Šviesa blanksta, temperatūra krenta. Jau suvalgėme visus šokoladinius batonėlius, išgėrėme vandenį, apsvarstėme visas įmanomas nusikaltimo versijas.

Keli prokurorai baigė darbą – lygiai penktą valandą čiupo portfelius ir išėjo namo. Laukimo nuobodulys pasėjo dar didesnę abejonės sėklą – kažin, ar išvis kas nors čia apklausiamas. Gal veltui sugaišome šitiek laiko?

Tačiau pro vertikalias žaliuzes languose kažkas vis dar žvalgosi į gatvę. Šitiek pratūnoję, turime sulaukti, kol paskutinis prokuroras išeis namo ir užrakins duris. Tik tuomet galėsime būti tikri, kad darbą atlikome iki galo, kad nieko nepražiopsojome.

Šiaip ar taip – šiandien jau nieko doro nebenuveiksime. Į dažnėjančius redaktoriaus skambučius atsakau lakoniškai : “Tykau, laukiu – gal bus, o gal nebus…”

Pirštas ant fotoaparato mygtuko nutirpsta neilsinamas. Bet tai – ne didžiausia bėda. Jaučiu, kad liko gal penkios, gal šešios minutės, o tada šlapimo pūslė jau tikrai susprogs. Esame Kelmės centre.

Dar betrūko, kad už šlapinimąsi viešoje vietoje mane sulaikytų. Tik du pasirinkimai – arba sprogimas, arba areštas. Bandau įsivaizduoti, kaip sprogs pūslė – garsiai ar tyliai? Jei subliukš tyliai, sušlapsiu tik batus.

Jei garsiai – aptaškys net juodą Ryto aplanką, suspaustą užantyje. Kitas variantas – mane areštuoja besišlapinantį ant prokuratūros sienos. Patruliai tempia mane į areštinę, aš garsiai rėkiu apie Konstitucijos numatytą teisę žinoti, o kolegos fotografuoja. Myžnius vietoje žudikės. Vis šis tas…

Bet vidiniai juokeliai man jau nepadeda – spaudžia nepakenčiamai. Nuvažiuočiau greitai kur nors į miškelį, tačiau aš vienintelis turiu pakankamai rimtą fotoaparatą. Prietema sparčiai keičia dienos šviesą, todėl Vakaras su savo muilinuku tikrai susimaus.

Kaip aš anksčiau nepagalvojau? Taigi paliksiu fotiką kuriam nors iš jų! Rytas netinka. Jis apskritai vengia bet kokios technikos. Net automobilio. Ir kaip jis diktofoną prisijaukino?

Vakaras tam reikalui puikiai tiks. Prisaikdinau, kad nesukiotų jokių ratukų, tik spaustų mygtuką, jei kas pasirodys. Sėdau į Citroeną ir visu greičiu į užmiestį. Kaip gerai, kad Kelmė mažas miestelis.

Grįžtu išsiviepęs – toks gerumas apėmė. Nors akyse prašviesėjo, tačiau realiai apšviestumas gerokai sumenko. Jau po septynių vakaro. Kolega akivaizdžiai nepatenkintas, kad neteko pamaigyti mano fotiko.

Padidinu jautrį šviesai iki maksimumo, laukiame toliau. Prie prokuratūros sujudimas. Atvažiuoja ir vėl išbirbia kažkoks automobilis, pro žaliuzes kažkas žvalgosi nepaliaudamas. Išėjęs vyras įžūliai spitrija į mus, lyg bando žvilgsniu išbaidyti.

Išgraužk. Pats lįsk į būdą. Atsibodo tie katės-pelės žaidimai – niekur mes nebėgsime nuo tavo gasdinančio žvilgsnio. Galiausiai vyras dingsta už durų, užsirakina. Pro žaliuzes kažkas vėl stebi mus.

Prie prokuratūros pastato atvažiuoja automobilis, stoja kiek įmanoma arčiau durų. Taip, kažkas bus. Laukėme ne veltui. Vakaro nervai neišlaiko – čiupęs savo muilinuką jis bėga per gatvę ir įsitaiso už prokuratūros kampo.

Šiuo savo manevru jis sukuria man idealias sąlygas fotografuoti. Atbėgęs arti pastato, Vakaras nukreipia dėmesį į save. Kaip tik tuo metu prasiveria durys. Visus įvykius stebiu pro vaizdo ieškiklį, pirštas – ant nuleistuko.

Pasirodo civilio drabužiais vilkintis vyras. Spragt. Jis veda moterį. Spragt. Moters veidą slepia gobtuvas. Spragt. Jie abu bando nusisukti nuo už kampo įsikūrusio Vakaro. Spragt. Ir pasisuka į mane. Spragt.

Žengia nuo laiptelio. Spragt. Gobtuvas kiek pakyla. Spragt. Bandau atpažinti moterį, matytą per vaikų laidotuves. Spragt. Pareigūnas ir moteris šuoliuoja sinchroniškai, tarsi repetuojantys šokėjai. Spragt.

Viens du trys. Spragt. Viens du… Spragt. Vaizdą jau pradeda užstoti baltas automobilis. Spragt. Tačiau piršto neatleidžiu. Spragt. Pernelyg ilgai lauktas momentas. Spragt. Šokėjai jau mašinoje tamsintais langais. Spragt.

Kai peržiūriu visus penkiolika kadrų, padarytų per kelias sekundes, kraujas ima stingti iš apmaudo. Pasirinkau neteisingą fokusavimo tašką. Šis nuslydo nuo fotografuojamo objekto ir visas ryškumas susikoncentravo kažkur antrame plane, ant sienos.

Atlėgsta, kai randu vieną vienintelį ryškų kadrą. Ryškus, laimei, tas, kurio labiausiai reikia. Tai momentas, kai Vakaras kiša artyn savo muilinuką, pareigūnas su moterimi gręžiasi nuo jo į mane, o laipelis priverčia kilstelėti gobtuvą. Yes!

 ***

 Kai automobilis nutolsta, nuleidžiu fotoaparatą. Per tuščią gatvę lėtai grįžta susiraukęs Vakaras. Jo muilinėje – nulis kadrų. Išpuolis į priekinę fronto liniją nepasiteisino.

Rytas stovi šalia ir nebyliai spaudžia juodą aplanką. Kokio velnio jis apskritai čia tykojo? Sėdėtų sau šiltoje kontoroje... Mane apima sunkiai apibūdinamas tuštumos jausmas. Jau pusė aštuonių vakaro. O dar parašyti kažką reikia.

Išvedė kažkokią moterį. Ar ji Jonaitienė? Ar sulaikyta? Sėdame į automobilį, šauname į Šiaulius. Aš vairuoju, Vakaras keikia savo muilinuką. Rytas mobiliuoju telefonu skambina Šiaulių apygardos vyriausiajam prokurorui ir abejoti neleidžiančiu balsu tvirtina žinąs, kad sulaikyta Jonaitienė.

Prokuroras pasimauna ant kabliuko ir patvirtina, kad sulaikyta moteris yra 34 metų Alma Jonaitienė, įtariama nužudžiusi du savo sūnus : „Surinktų įrodymų visuma leidžia įtarti ją padarius šį nusikaltimą. Procedūra – morališkai skausminga, bet neišvengiama“.

Vau. Štai taip – paprastai ir aiškiai. Ir kurių velnių anas pareigūnas su Jonaitiene taip slėpėsi ir šoko zuikių valsą pakeliui nuo prokuratūros iki automobilio? Tarsi savo nuodėmes dangstytų...

Taip – sulaikyta nužudytųjų berniukų motina. Siaubas. Vis tiek kažkas čia ne taip. Kam jai žudyti savo vaikus? Jei būtų išprotėjusi, nesirinktų, kuriuos žudyti. Nealpėtų prie sūnų karstų ir kapo duobės. Sielvarto juk nesuvaidinsi.

„Kodėl ne?“,- Vakaro replika. Pala, o kaip Jonaitis? Ar jis žino? Dar dieną jo drėgnos akys spindėjo optimizmu – tikėjosi, kad žiaurieji paaugliai greitai bus sulaikyti. Iki paskutinės akimirkos jis nežinojo, kad žmona tapo pagrindine įtariamąja.

Gerasis žmogus kaip visada atsiliepė į skambutį, kaip visada, nenudrėbė ragelio : „Neišneša galva...leiskit atsipeikėt...nežinau, ką sakyti...Alma visada mūru stodavo už visus vaikus...tikrai nežinau, ką sakyti...“

Rytoj trys laikraščiai praneš stulbinančią žinią : įtarimai dėl aštuonerių metų Tomo ir dvylikos metų Manto nužudymo pateikti jų motinai Almai Jonaitienei.

 

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)