2021 m. gegužės 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Laiko peizažai ir žodžių vitražai

Rūta KANOPKAITĖ,

Poezijos_pavasaris II_1.JPGTarp dviejų „lapagrėbių“ susitikome pasišnekėti apie gyvenimą bei kūrybą Petro Palilionio bute Žaliakalnyje...Seniai gyvenate Kaune, tačiau Jūsų šaknys - Aukštaitijoje...

 Ten ir gimiau, ir išėjau savarankiško gyvenimo pradžiamokslį. Pasaulį - savo keturiasdešimtmetę Motiną ir laimingą akušerę protesto riksmu pasveikinau Joniškėlio ligoninėje (toje pačioje, kurioje vienu metu paliegėlius slaugė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir gydė jos tėvas) 1940 metų rugsėjo 6-ąją. Augau archajiškame, geraširdžiame, bet menkai raštingame Pabuojų kaime. Mama mokėjo skaityti tik maldaknygę. Vėžio nukankinto (būtent!) Tėvo netekau anksti, vos įžengęs į paauglystę. Mūsų buvo trys vaikai, aš jauniausias. Mokiausi Kidžionyse, Pušalote, Panevėžyje, Vilniuje, Maskvoje. Kol nepradėjau dirbti Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijoje, duoną pelniausi iš hidrotechniko diplomo, įgyto Panevėžio hidromelioracijos technikume 1961 metais. Paskui labai pravertė Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu 1969-aisiais baigtos teisės studijos. Jaunystėje, technikumo metais, ir į Kazachstano plėšinius buvau nusitrenkęs. Ko ten ieškojau? Turbūt ir romantikos, ir pinigų norėjosi užsidirbti.

 Kaune įsitvirtinau prieš penkis dešimtmečius. Labai daug vertingos patirties, unikalių pažinčių man davė kultūros redaktoriaus darbas Radijo ir televizijos Kauno redakcijoje. Man Kaunas buvo tarsi pasakų šalis, nes tuomet čia tebebuvo gyva senoji laikinosios sostinės inteligentija: menininkai, mokslininkai, muziejininkai, medikai, teatralai... Ne kartą siūlė rimtą darbą Vilniuje – nė už ką nenorėjau.

Beje, nors jau esu „kaunietis su stažu“, gimtųjų vietų nepamirštu. Pernai Pušaloto bažnyčios šventoriuje iškilo skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus didžiulis paminklas „Metraštininkas“, kurį kraštiečiams padovanojome kartu su Kauno televizijos direktoriumi Petru Garniu. Paminklas skirtas garsiems kunigams kultūros veikėjams, gyvenusiems Pušalote, atminti: Antanui Juškai, Petrui Rimkevičiui, Jonui Jaskevičiui, Adolfui Sabaliauskui-Žaliai Rūtai.

 Į literatūrą atėjote su pirmąja poezijos knyga „Atolas“ 1972 metais. Kodėl toks vėlyvas debiutas?

 Buvau parengęs pirmosios knygelės rankraštį daug anksčiau. Mano poezijos bandymus neblogai įvertino Judita Vaičiūnaitė, tuomet dirbusi, berods, „Jaunimo gretose“. Patarė nešti į Rašytojų sąjungą parodyti literatūros konsultantui. Ten mano kūrybą pavarčiusi konsultantė humoristė Vytautė Žilinskaitė pareiškė: taip rašyti galima tik Mieželaičiui. Prisipažinsiu, aš tuomet Mieželaičiu išties labai žavėjausi... Taigi kitoniškas mano pirmosios knygos rankraštis atsirado gerokai vėliau.

 Palankūs recenzentai „Atole“ įžvelgė kūrybingai atnaujintą Kazio Binkio ir „keturvėjininkų“ tradiciją. Ar Binkis tebėra Jums autoritetas?

 Visada juo žavėjausi ir žaviuosi. Tai poetas su neabejotino genialumo žyme. Kad ir ciklas „Utos“ – iš kelių žodžių Binkis sukuria tobulą, hipnotizuojančią eilėraščio konstrukciją...

 Esate išleidęs penkiolika knygų, kurios tokios įvairios, kad tarsi ir neišduoda Jūsų tikrojo prisirišimo prie konkretaus žanro...

 Mano žanras – mažoji poema ir fakto literatūra. Esu parašęs savotišką trilogiją, bandančią atskleisti trijų epochų, trijų kūrėjų likimus: draminę poemą „Vėjuota saulė“, pasakojančią apie Adomo Mickevičiaus „Kauno periodą“, poemą „Visais gyvybės kodeksais", paremtą poeto aušrininko Andriaus Vištelio-Višteliausko biografijos faktais ir lyrinę poemą „Pasikinkęs jauną vėją“ Kazio Binkio gyvenimo ir kūrybos motyvais. Beje, 1984 metais už dramines poemas gavau Boriso Dauguviečio premiją. Iš pluošto savo įvairių poemų išskirčiau „Itakę“, „Motinos epą,“ „Retropoemą“.

 Prieš porą metų išėjo mano poema „Baltoji obelis“, dediktuota trijų kartų menininkams - dailininkui Antanui Samuoliui, bičiuliui dramaturgui Raimundui Samulevičiui, tautodailininkei Stasei Samulevičienei ir kitiems „Baltosios obels apšviestiems“. 2002 metais Kultūros ministerijos premija įvertinta mano knyga apie Juozą Grušą „Svajojęs gražų gyvenimą“ leido supinti faktus ir įžvalgas, betarpiškus savo prisiminimus ir kitų žmonių bei dokumentų liudijimus.

 Daug metų, praleistų artimai bendraujant su mūsų dramos klasiku, buvo neįkainojami, nes davė daug gyvenimo pažinimo ir kūrybos pamokų. Kaip ir su esė knygos „Išlikę savimi“ herojais - senosios kartos literatūros ir valstybės veikėjais: Juozu Urbšiu, Jonu Pajauju, Juozu Žlabiu-Ženge, Kaziu Jankausku, Liudu Dovydėnu, Edvardu Viskanta ir kitais. ...Tiesą pasakius, kas tos penkiolikos knygų? Bėga laikas, ir iš jų beliks gal viena, paskui – tiktai vienas eilėraštis, dar vėliau – viena eilutė, o galiausiai – tik dokumentas ir pavardė...

 O ar spėjate, kurios Jūsų eilutės gali gyventi ilgiausiai?

 Atleiskit, tuo nesirūpinu, nenorėčiau būti juokingas, spėlioti, pergyventi... Na, gal pats trumpiausias Lietuvoje(?) eilėraštis iš keturių žodžių: „Kalnų gėlė./Kieno vėlė?“ O galbūt pats lyriškiausias „Tu vakarė, aš vakaris“, kurį taip gražiai yra skaičiusi literatūros vakaruose Rūta Staliliūnaitė?.. O gal – nei to, nei ano?.. „Ne mūsų reikalas“, pasak a.a. Jono Strielkūno.

 Neabejotina, kad Jums labai daug reiškia kultūrinė atmintis ir tradicijos tęstinumas, kas poemoje „Baltoji obelis“ įvardijama pasikartojančiu leitmotyvu: „Kieno sodintas šitas sodas/Kieno čia likę pamatai“. Šiandien garbstomas postmodernusis menas nepasižymi pagarba klasikai ir tradicijai, nors nesibodi begėdiškai iš jos vogti ir idėjas, ir stilistiką...

 Neatiduoti užmarščiai kūrinių ir kūrėjų, išreikšti padėką pirmtakams man visada atrodė svarbu. Todėl iš laiko ūkanų skaitytojams pavyko sugrąžinti prieškariu Kaune nuo skarlatinos mirusį jauną suomių poetą Henrį Parlandą. Dėl to Zapyškyje mano iniciatyva, vietos žmonėms remiant, dar 1989 metais atsirado Stasio Žirgulio sukurtas paminklas poetui aušrininkui Andriui Višteliui-Višteliauskui. Nuo 2002 metų esu poeto Bernardo Brazdžionio kūrybinio palikimo įgaliotasis sergėtojas Lietuvoje; nuo 2003-ųjų visuomeninio judėjimo Ričardo Mikutavičiaus idėjų sklaidai „Consilia akademica“ narys.

 Šiemet paminėsime Kauno meno kūrėjų asociacijos, atsiradusios fotomenininko Aleksandro Macijausko, žurnalisto Vido Mačiulio ir mano iniciatyva, dešimtmetį. Jau galime pasidžiaugti jos veiklos vaisiais: asociacija skiria kasmetinę savo premiją, bendradarbiaujant su Kauno savivaldybe, atsirado solidžios miesto premijos, kasmetinės stipendijos menininkams ir kita.

 Dėl šiuolaikinės kultūros grimasų, matyt, galima būtų pasakyti taip: daugelis iš tų žmonių, kurie galėtų parašyti knygas, jų nerašo, o dažnai rašo tie, kam nederėtų to daryti. Man atgrasi poezija, sudėstyta kaip lego kaladėlių konstrukcija. Kūryba gimsta iš vidinio poreikio, meilės, mirties baimės... Nemanau, kad visa tai paseno. Kūryba, kurioje nėra žmogaus sielos istorijos - tik tuščias burbulas.

 Turėtume prisiminti ir reikšmingus leidybos projektus, prie kurių pridėjote ranką. Tai miesto rašytojų antologija „Kauno vainikai“, poezijos ir prozos dvitomis „Kauno jaunieji“, du šimtmečius bandantis aprėpti miestietiškos poezijos rinkinys „Poetų Kaunas“, „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ (beje, ir pats tapote laureatu prieš trisdešimt metų), „XX amžiaus lietuvių literatūros lobynas“.

 Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės išėjo jau dešimt knygelių. Seriją sumanėme taip, kad patys laureatai atsirenka ir susideda kokius nori savo eilėraščius, jokie redaktoriai valios neprimeta. O „XX amžiaus lietuvių literatūros lobynas“, kurio turime jau devyniolika knygų, nebūtų atsiradęs be mecenatų Česlovo ir Ramūno Karbauskių paramos. Ačiū jiems už paramą mano idėjai, jau penkti metai sėkmingai įgyvendinamai Visuomeninės redaktorių tarybos - Viktorijos Daujotytės, Algio Kalėdos ir Valentino Sventicko Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje.

 Noriu kai ką pacituoti iš Česlovo Karbauskio įžanginio žodžio „Lobius budinant“ pirmojoje (2005 m.) šios serijos knygoje , skirtoje Žemaitės kūrybai: „Esu dvidešimtojo amžiaus žmogus. Esu žemaitis, kurį formavo Varnių miestelio, Panakačio, Nevardėnų, Klubokų, Gomalių, Rumšiškių, Pagirgždučio, Klaišiškių kaimų aplinka ir kultūra. Augau tuo metu, kai net kaime trūko duonos, pyškėjo šūviai, liejosi praradimų ašaros. Brendau, kai knyga ir mokslas buvo aukštinami, skaityti ir mokytis buvo privaloma“.

 Kiekviena epocha turi jai būdingą kūrybos žmogaus įvaizdį ir jo vietą visuomenės hierarchijoje. Šiandien Lietuvoje laikai pasikeitę ne dvasinių vertybių ir jų kūrėjų naudai...

 Beraščių politikų rašytojas dabar yra išstumtas į visuomenės gyvenimo pakraštį. O tai ypač negerai tokiu laiku, kai kapojamos mūsų tautos šaknys, stengiamasi štampuoti asmenybes „be namų ir be adreso“ kaip TSRS laikais, kai populiari dainuška skelbė: „moj adres - sovietskij sojuz“. Nesuprantu, kodėl Lietuvą taip stengiamasi užkrėsti kosmopolitizmu, kad kuo greičiau atsisakytume savo papročių, nevertintume savo kalbos, istorijos. Didžiosios ES tautos juk to nedaro – jos saugo savo kalbą, gamtą, miškus. Mes irgi turėtume tarsi kokia šermukšnio lazdele apsibrėžti magišką ratą apie savo svarbiausias vertybes – tautos esmę, ir už jo ribų neįsileisti svetimų įtakų. Per greitai joms pasiduodame. Esame linkę sudievinti informacines technologijas. Joks kompiuteris, telefonas, SMS neatstos gyvo žodžio, nes negali atkurti intonacijos ir veido išraiškos, su kuria tai buvo pasakyta. Tuščias reikalas ir pranašystės, kad popierinės knygos išnyks. Toks kalbėjimas – viso labo mada, kuri praeis.

 Esate veiklus ir daug nuveikęs menininkas. Ar turėjote užsibrėžęs gyvenimo programą?

 Taip, žinoma. Įvykdyti Dievo valią ir numiręs nueiti į dangų (juokiasi). Jaunystėje buvau išsikėlęs sau keletą tikslų: parašyti pirmąją knygą, baigti aukštąją mokyklą ir turėti savo biblioteką. Juos su kaupu įvykdžiau. Esu Rašytojų, dar buvau ir Fotomenininkų bei Žurnalistų sąjungų nariu. Fotografuoti mėgstu ir dabar. O knygų namuose susikaupė tiek, kad prireikus jau sunkiai randu reikalingą... Teko apsiprasti be dviejų savo atžalų - sūnaus Artūro ir dukros Mildos. Bohemiškąjį aukštaūgį per pusmetį pakirto mirtina liga. Duktė, baigusi tris universitetinius aukštuosius, dirba užsienyje ES struktūrose.

 Jūsų namuose visada atsirasdavo vietos ir, kaip gražiai vadinate, „mažiesiems mūsų gyvybės broliams“. Štai koks žaliaakis baltakojis gražuolis katinas mane smalsiai pasitiko...

 Čia yra gyvenę ir kilmingi ir paprasti šunys - Lordas Varnalėša, Pinčiukas, priklydęs sužeistas koli, katė Gražuolė Tingė, voveriukas Severinas... Dabar namuose karaliauja katinas Petras Murkūnas. Mūsų bičiulystė prasidėjo nuo to, kad jis ėmė trainiotis būtent po mano langais (gyvenu pirmame aukšte) ir „dainuoti“. Kartais įsileisdavau. Kai katinėlį kažkas baisiai sužalojo - ar automobilis, ar blogas žmogus - jis atšliaužė šauktis pagalbos prie mano lango. Teko jį gelbėti nuo mirties, vežti pas daktarus - buvo sudaužyta visa galva. Kai pasveiko, tapo Petru Murkūnu ir apsigyveno pas mane. Į lauką vieno neleidžiu, išvedu pasivaikščioti su pavadėliu. Namie Murkūnas eina, kur nori, bet yra gerų manierų, eibių nedaro, nei mano rankraščių, nei kojinių viešnioms neplėšo.

 Nuotraukoje: „Poezijos pavasario“ laureatas, rašytojas Petras Palilionis, praėjęs Lietuvos radijo Kauno redakcijos „mokslus“, turintis kvalifikuoto teisininko diplomą...

                                                                                                                  Edmundo Katino nuotr.

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)